Tai užužpraėjusį penktadienį
važiavau į Šiaulius aplankyt močiutės. Važiavau traukiniu, buvo patogu. Traukiniai
nauji ir minkšti, o iš Kretingos iki Šiaulių gali numaut per truputį daugiau
nei pusantros valandos. Traukiny keli urlaganai
su beformiais treningais kaip ir dera, iš savo telefonų leidžia šlykštų eurodance, kurį iš šūdtelefonio zirzimo gali atgamint tik per pigius beatus ir
rusišką, saldų silkės dainavimą.
Žiūriu į juos kaip
į nykstančią rūšį, kaip į marginalus ar cirko artistus panašiai kaip,
pavyzdžiui, žiūrėčiau į barzdotą moterį, šešis liliputus ar kokį trirankį
dieduką. Biški baisu, biški įdomu. Tai šitokie
urlos ir yra vieni iš tų chrestomatinių personažų, kuriuos tokiu pat pagrindu stebime
youtube ir .ru vaizdeliuose, kur jie žiauriai
keikiasi, mušasi tarpusavyje, daužo ožką ir pirmieji raitytis patvoriuose, demonstruoti,
piketuoti, eiti gatvėmis ir staugti „Reikalaujame teisibės!”
Snukiai perkreipti kaip Bacono tapytuose paveiksluose. Nesuprasi kur šikna,
kur veidas.
Klausau muzikėles,
negirdžiu ką sako, įdomu stebėt ir fizionomijas, ir judesius, tiesa, vaizdas mažai sąveikauja su iš ausinių į ausis staugiančiu Iron Monkey, tai ausines visgi nusiimu.
Ir maloniai nustembu - su garsu urlos
net įdomesni; jausmas lyg žiūrėtum „Farai“ +
tą sovietkaimiečių humoro serialą, kur per BTV senais laikais rodydavo ir
kuris žiauriai nejuokingas buvo. Šneka jie apie paskutinį tūsą, apie tai kaip Ontanis
prisigėręs privėmė mašiną, kaip Ontanis susimušė su kaimynu, kaip nu*iso
dvi žiurkes nuo vaizdo, Ontanis
kiec, Ontanis chebros herojus. Ir intonacijos čia labai specifinės - ir taip žemus vyriškus balsus jie dirbtinai dar nužemina,
o žemiausio balso savininkas ir yra tas,
kurio daugiausiai klausomasi.
Jau netoli Šiaulių
įlipo toks diedukas, labai priminė puikųjį G. Carlin iš veido (tik gal
senesnis kokiu tūkstančiu metų ir, žinoma, gyvas). Matosi žmogus ryškiai užsiknisęs,
ryškiai neturintis ūpo klausytis šlykštaus urlų pezėjimo ir netgi saldaus
Eurodance matomai negerbėjas. Žodžiu, pasideda ponas G. Carlin portfeliuką ir net
neatsisėdęs, visas senatvinio drebulio krečiamas, tiesiu taikymu prieina prie
urlų, paima nagliausiajį už maikės, pakelia ir prisitraukęs prie veido pasako
kažką, ko aš neišgirdau. Senuko charizma
arba/ir tas "kažkas", matyt, efektyvūs buvo, nes užtilo lopai kaip burtų lazdele sumojus. Kiec diedukas, kiec.
Ir tai, aišku, tik
žiedeliai, žiedeliai balčiausių gėlių. Užvis smagiausia jau buvo pas močiutę. Močiutė iš
šaldiklio iškilmingai ištraukia ledą man. Laižau. Sako, - pailsėk, langus valei, nusidirbai.
Pakalbėkim geriau apie kažką gero šviesaus, taip liūdna toj Lietuvos niūrioj
nūdienoj. [pauzė] O tu girdėjai, kad pas mus Šiauliuose trys mergaitės
pasikvietė klasiokę pas save į svečius ir užkapojo. Visur jos mėsos gabalus
išmetė, o vieną gabalą į šaldytuvą įkišo, nes nespėjo išmest. Ar skanus ledas,
Linyte?
Žodžiu, tvarkiau
trobas, valgiau ir klausiausi, ką kalba. Pasakojo apie bombas ir karą, apie Kazachstaną ir kumelės pieną, apie tuberkuliozę ir vaistus iš šuns taukų. Jokių surūgusios gnydos pezalų apie politiką, jokių skundų apie mažą penciją ar sveikatą. Močiutė atneša iš baro naminio serbentų vyno, dvi taures ir mes geriam, jai pasakojant anekdotus, kuriuos perskaitė žurnalo gale. Aha, net mano draugai mėgsta Eleną.
Maisto kultūra irgi atskiras reikalas; daugelis turbūt žino tą anūką maitink till death metaprogramą, kurią močiutės sąžiningai ir vykdo. Man iškepė pyragą su aguonom, pyragėlių su
obuoliais, mėsa įdarytą moliūgą, o orkaitėj dar smagiai spragsint tūkšlių vištų šlaunelių riebalams, klausia - ko,
Linyte, nieko nevalgai? Atleisk, kad niekuom pavaišinti negaliu; gal rytojui norėtum cepelinų?
Mirštu aš, močiute, - sakau jai, o ji patenkinta
juokiasi...