Shit list

Su D., prieš >metus ar porą buvom sumastę parašyt shit-list'ą internetinių tipų, kurių nelabai mėgstam. Aš savo dalį aprašiau ir čia dabar įmetu, o D. parišo.

-Supermenai - kurmiai. Viską žino ir žino geriau, o jei kartais nėra taip kaip jie žino – vis tiek žino kaip “turi būti”. Nediplomuoti politinės teisės, istorijos, muzikos, filosofijos ir beveik visų humanitarinių mokslų ekspertai. Interneto forumuose tokie yra labai įžeidūs, o baruose kalba monologu. Pasiginčyt neįmanoma, nes informaciją apdoroja taip, kad jie visuomet turi ką atsakyti (“visgi naujosios Gvinėjos mokslininkai nustatė, kad žemė ploksčia. Tą patvirtino ir Kazachstanas! Nejau gali atremti mokslininkų argumentus????!!!!??”), o tu beri žirnius į sieną, kol suvoki, kad gali padėti tik ignore.

 -Radikalios d-poezininkės. Pradinė supermamų vystimosi stadija, kada nebesivystoma. Vystamasis sustoja ties mažybiniais žodžiais, debesimis, migla, rudeniu, gyvenimu, sutemomis arba radikaliai gilia mintele, dažnai septynmečio vaiko lygio metafora. Fotografuoja (save). Yra poetės. NEvidutinybės. Sako, kad klauso ir metalo. Sako, kad skaito. Mėgsta tik nekomercinį kiną. Geria arbatą, visi patinka, visi įdomūs, visus myli (apsikabinimo garsą (!) gali girdėti kitoj gatvės pusėj), nesibodi bučinukais (t.y. : *) ir t.t. Šiaip, labai nemalonūs žmonės. Negana to, iš pažiūros asmeniškus ir intymius dalykus skelbia viešai ir mano, kad išvertus savo vidų vidaus padaugėja. Ne, nepadaugėja, vištos jūs!

 -Giliaminčiai arba žiauriai demonstratyvūs intelektualai. Dažnai cituoja Nyčę, Šopenhauerį ir kitus ikimodernius filosofus arba/ir Šliogerį, nes modernių nesupranta arba/ir tarybinėje tėvų bibliotekoje buvo tik “filosofijos chrestomatija” + Šliogeris. Visi žino, ką jie skaito ar kada nors yra perskaitę. Jie - Donskis.

 -Bijantys kritikos. Mano, kad klysti yra antžmogiška arba/ir gėda, todėl kritiką traktuoja kaip tiesioginį įžeidimą jų asmeniui. Nesupranta, kad teisė išspjauti bet kokią verbalinę bjaurybę man į ačkarikus (nes skaitymo momentu nebegaliu pasukti atgal) automatiškai duoda teisę ir kritikai. Kaip ir kritikos kritikai; prašom, turit teisę.

-Anti-krikščionys, rimtieji. Neturiu omeny tų bajerių, hiperbolių ar provokacijų, nes kartais vis dar juokinga (satan satan, marijos aborto apeigos). Bet nuvesę tie demontratyvūs Mikka (CB), Xastur‘čiko rip-off‘ai rimtai tikintys, kad kova (trol lol lol!) su krikščionybe ir anos sunaikinimas (kuris, aišku, yra realus!) yra kelias į laisvę (lol) ar ten kažką. Apie konstitucines teises nėra girdėję. Apie mokslo filosofiją nėra girdėję, - ne, geriau paatnašausiu Šetonui ir stosiu į kovą!

-Naujieji pagoniai, technofobai Šliogeristai. Reikia - nereikia akcentuoja lokalumą ir praeitį. Mano, kad globalizacija vienareikšmiškai - šūdas (aišku naudojasi internetu, ėda kebabą, geimina ir nemato kitų, jiems neparankių disonansų arba turi jiems pateisinimą (kognityvinis disonansas jiems yra toks nenatūralus dalykas, todėl jei neišeina padaryti taip, kad jo nebūtų, reikia išsiimti smegenus ir naudotis kurio nors jų „autoriteto“ smegenais), lemsiantis visokius regresus ir pasaulio pabaigą. Tobulai išmano Lietuvos politiką, istoriją, sąmokslo teorijas. Dabartis ir ateitis jiems neturi jokios reikšmės. Norėtų gimti prieš >20 metų, t.y. prie ruso arba kai nebuvo interneto. 

-Idėjininkai ir „metalas išgelbės pasaulį“. Vienybininkai, išauklėti Metalo Biblijos. Nebūtinai apsikarstę dekoracijomis. Rėkia apie ideologiją, metalo legendas, idėją, gali ją tiksliai suformuoti bei bruka ją kitiems (dažniausiai patiria kolapsą, kai absoliutinta idėja susiduria su + y). Nuolat giriasi kokią vinilo plokštelę ką tik nusipirko ir vadina tai metaline ezoterika. Tai nėra ezoterika, tai - žiauri tuštybė. 

 -NEvidutinybės. Asmenybė, unikalumas ir kiti pezalai. Žmonės, kurie nepasimauna ant blizgučių (t.y. neišsiskiria savo išvaizda) ir visi tie, kurių jie nepažįsta yra vidutinybės. Susipažinus reikia pademonstruoti išprusimą arba kokį įdomumą; pvz. vaikštau per sienas.

 -Neturintys sugebėjimų naudotis google. “Gal kas žinot ar Kauno akropolyje yra maaaxima??????” 

 -Mėmės, pranešantys apie kiekvieną savo judesį visuose socialiniuose tinkluose aka šiandien suvalgiau du sumuštinius. Vienas su dešra, kitas su sūriu. Skanūs buvo sumuštiniai (o jūs ką valgėt?????)!

 -Nemandagūs beraščiai. Turiu omenyje nebūtinai gramatines klaidas, o nesugebėjimą suformuluot minties. Tokie genialiai rašo forumuose, tačiau patys negalvoja nei apie savo posto turinį, nei apie žmones, kuriems teks jų postą perskaityt. Todėl tam, kad suprastum jog jų žinutės turinys visgi yra žiauri nesąmonė turi sugaišti daugiau laiko ir resursų. Kitaip tariant, įdedi pastangų, o gauni špygą.

 -Tarpas prieš kablelį - vyžos kyšo iš kišenės.

 -Troll hunter’iai, rėkiantys "Nuošalė! Nuošalė! Tema apie koncą (t.y. reikia paklausti kiek kainuos bilietas, papasakoti patiko/nepatiko), o ne apie komunizmo sampratą ir įtakas!!!! " Kai kalba eina ne apie aiškų klausimą/informacijos prašymą (pvz. parekomenduokite muzikėlės, panašios į x, y ir z), tai nuošalės yra geriausia, ką gaunu iš internetinių formumų. Tiek pasijuokt, tiek pastebėt kaip žmonės mąsto; o išmąsto kartais įdomiai.

Google+ kol kas yra gėris

Google+ džiugina. Švaresnė aplinka ir panašu, kad kitokia komunikavimo kultūra, kitoks ir turinys. Jei facebook pradeda primint bjaurų one.lt tipo sąvartyną, kuriame žmonės postina dalykus, generuojančius dėmesį į jų pačių asmenį ar žiauriai įdomius jų gyvenimus, tai google+ mergų išverstais papais mažai. 

Žmonės čia nerašo apie tai, kokį sumuštinį ką tik suvalgė, nerašo „pas mus sninga OMG :D“ ar „gal kas žino ar Kauno akropolyje yra maaaxima?“ ir net nė vieno ilgasijonės dainuojamapoezininkės seilėto posto apie debesis, rudenį ar tylą nemačiau!

Google + pradeda priminti tokį specifinį socialinį forumą (!). Posto turinys paprastai generuoja konkretų probleminį klausimą, o diskusijos po jais - ilgos, rimtos ir orientuotos ne į entertaining (kaip fb), o į problemos tikslinimą/sprendimo ar/ir priežasčių paiešką. Dalykai ten per įdomūs, per rimti, tai todėl ir trolololo paprastai nė nereikia. 

O Lietuvos google+ bendruomenė yra apskritai labai daili. Krūva savo srities profų ir puikių žmonių kalba apie visokius dalykus. Ir kalba jie giliai ir tiksliai, o aš galiu tą diskusiją stebėt. Nuo kieto IT speco iki Teisingumo ministro. Labai gražu. 

Tikiuosi, kad FB ir toliau sijos žmonės, kuriems jų pačių asmenys yra įdomiausi dalykai pasaulyje, o į google+ ateis smegenys. Tie ~20 mano Google+ ratuose esančių žmonių (ir su jais susijusių profilių postai bei diskusijos) per šiuos pirmus mano google+ naudojimo mėnesius sugeneravo tiek naudingos/įdomios informacijos, kiek per du metus nesunešė mano FB drauguose esantys ~200 žmonių. Šioks toks skirtumas yra, ar ne?

Šiauliai ir t.t.

Tai užužpraėjusį penktadienį važiavau į Šiaulius aplankyt močiutės. Važiavau traukiniu, buvo patogu. Traukiniai nauji ir minkšti, o iš Kretingos iki Šiaulių gali numaut per truputį daugiau nei pusantros valandos. Traukiny keli urlaganai su beformiais treningais kaip ir dera, iš savo telefonų leidžia šlykštų eurodance, kurį iš šūdtelefonio zirzimo gali atgamint tik per pigius beatus ir rusišką, saldų silkės dainavimą. 

Žiūriu į juos kaip į nykstančią rūšį, kaip į marginalus ar cirko artistus panašiai kaip, pavyzdžiui, žiūrėčiau į barzdotą moterį, šešis liliputus ar kokį trirankį dieduką. Biški baisu, biški įdomu. Tai šitokie urlos ir yra vieni iš tų chrestomatinių personažų, kuriuos tokiu pat pagrindu stebime youtube ir .ru vaizdeliuose, kur jie žiauriai keikiasi, mušasi tarpusavyje, daužo ožką ir pirmieji raitytis patvoriuose, demonstruoti, piketuoti, eiti gatvėmis ir staugti „Reikalaujame teisibės!”

Snukiai perkreipti kaip Bacono tapytuose paveiksluose. Nesuprasi kur šikna, kur veidas.

Klausau muzikėles, negirdžiu ką sako, įdomu stebėt ir fizionomijas, ir judesius, tiesa, vaizdas mažai sąveikauja su iš ausinių į ausis staugiančiu Iron Monkey, tai ausines visgi nusiimu. 

Ir maloniai nustembu - su garsu urlos net įdomesni; jausmas lyg žiūrėtum „Farai“ +  tą sovietkaimiečių humoro serialą, kur per BTV senais laikais rodydavo ir kuris žiauriai nejuokingas buvo. Šneka jie apie paskutinį tūsą, apie tai kaip Ontanis prisigėręs privėmė mašiną, kaip Ontanis susimušė su kaimynu, kaip nu*iso dvi žiurkes nuo vaizdo, Ontanis kiec, Ontanis chebros herojus. Ir intonacijos čia labai specifinės -  ir taip žemus vyriškus balsus jie dirbtinai dar nužemina, o žemiausio balso savininkas ir yra tas, kurio daugiausiai klausomasi. 

Jau netoli Šiaulių įlipo toks diedukas, labai priminė puikųjį G. Carlin iš veido (tik gal senesnis kokiu tūkstančiu metų ir, žinoma, gyvas). Matosi žmogus ryškiai užsiknisęs, ryškiai neturintis ūpo klausytis šlykštaus urlų pezėjimo ir netgi saldaus Eurodance matomai negerbėjas. Žodžiu, pasideda ponas G. Carlin portfeliuką ir net neatsisėdęs, visas senatvinio drebulio krečiamas, tiesiu taikymu prieina prie urlų, paima nagliausiajį už maikės, pakelia ir prisitraukęs prie veido pasako kažką, ko aš neišgirdau. Senuko charizma arba/ir tas "kažkas", matyt, efektyvūs buvo, nes užtilo lopai kaip burtų lazdele sumojus. Kiec diedukas, kiec.

Ir tai, aišku, tik žiedeliai, žiedeliai balčiausių gėlių. Užvis smagiausia jau buvo pas močiutę. Močiutė iš šaldiklio iškilmingai ištraukia ledą man. Laižau. Sako, - pailsėk, langus valei, nusidirbai. Pakalbėkim geriau apie kažką gero šviesaus, taip liūdna toj Lietuvos niūrioj nūdienoj. [pauzė] O tu girdėjai, kad pas mus Šiauliuose trys mergaitės pasikvietė klasiokę pas save į svečius ir užkapojo. Visur jos mėsos gabalus išmetė, o vieną gabalą į šaldytuvą įkišo, nes nespėjo išmest. Ar skanus ledas, Linyte? 

Žodžiu, tvarkiau trobas, valgiau ir klausiausi, ką kalba. Pasakojo apie bombas ir karą, apie Kazachstaną ir kumelės pieną, apie tuberkuliozę ir vaistus iš šuns taukų. Jokių surūgusios gnydos pezalų apie politiką, jokių skundų apie mažą penciją ar sveikatą. Močiutė atneša iš baro naminio serbentų vyno, dvi taures ir mes geriam, jai pasakojant anekdotus, kuriuos perskaitė žurnalo gale. Aha, net mano draugai mėgsta Eleną.

Maisto kultūra irgi atskiras reikalas; daugelis turbūt žino tą anūką maitink till death metaprogramą, kurią močiutės sąžiningai ir vykdo. Man iškepė pyragą su aguonom, pyragėlių su obuoliais, mėsa įdarytą moliūgą, o orkaitėj dar smagiai spragsint tūkšlių vištų šlaunelių riebalams, klausia - ko, Linyte, nieko nevalgai? Atleisk, kad niekuom pavaišinti negaliu; gal rytojui norėtum cepelinų?

Mirštu aš, močiute, - sakau jai, o ji patenkinta juokiasi...

Ką šiandien pamačiau per teliką

Pakniopstom teko šiandien bėgt nuo jūros, nes su V. pamiršom, kad šiandien per LRT gi Vyriausybės metinė(s) veiklos ataskaita. Bėgom lenktyniaudami, bet tai vis tiek pavėlavom tiek, kad spėjom įsijungt tik paskutinę Kubiliaus kalbos dalį, kur sakė, kad bus apibendrinimas, o ne skaičiai. Po jos sekė klausimai, kuriuos uždavinėjo senyvi seimo vyrai ir moteriškos.

Ir man taip keista buvo. Pavyzdžiui - kaip šimtametę politinę patirtį turintį Andriukaitį arba kurmį Butkevičių po tokių mąstymo nuospjovų vis dar išrenka žmonės kur nors. Arba kaimietį Paužą. Arba lol Mazuronį. Arba rolf K'uoką*. Nes vien dėl užduotų klausimų Kubiliui (ir vėliau Šimašiui), nurašyčiau juos į "sugedę nepataisomai" šlamšto krūvą ir niekad nebesismulkinčiau su varnele prie jų vardo balsavimo biuletenyje. Niekad.

Nes panašu, kad jie - seni nebesimokantys seniai**. Turi tūkstantį metų patirties, žinių, o vis dar nesugeba nei suformuluot aiškaus/tikslaus klausimo, nei duomenų interpretuot. Ir panašu, kad per daug "susiformavę", kad pastebėtų savo klaidas ir per daug užsispyrę, kad dar mokytųsi.

Va, pavyzdžiui, Andriukaitis lygindamas duomenis, "pražiopsojo" ekonominę krizę. Ką tai sako apie patį poną Andriukaitį?
- Andriukaitis nesugeba interpretuoti duomenų
- Darydamas klaidingas interpretacijas, padaro klaidingas išvadas
- Darydamas klaidingas išvadas, prastai atlieka savo darbą
- Darydamas TOKIAS klaidas (atsižvelgiant į jo patirtį), yra tikimybė, darys jas nuolatos.

O ir šiaip, labai skyrėsi leveliai profanų seimo narių (išimčių yra, žinoma) ir, palyginus, visai kieto ministrų kabineto. Ir mitriai šitą galima pastebėt jau per kalbą, t.y. per fakto, interpretacijos klaidas, nesugebėjimą tiksliai artikuliuot ar laikytis turinio nurodymų.



*Su V. vėliau išlūžom fantazuodami kokias prioritetines spręstinas problemas (Kubilius įvardino ekonominės politikos, finansų sektoriaus tvarumas, energetinė nepriklausomybė ir šalies pažangumo siekis***) įvardytų tokie regresoriai kaip K'uoka arba Veselka:
- dorovės skatinimas Lietuvoje
- dvasingumo skatinimas Lietuvoje
- tautiškumo skatinimas (t.y. per Maironiaus, Žemaitės, Marcinkevičiaus skaitymą)
- Pranciškaus Šliužo karūnavimas

**senumą man čia lemia lemia ne amžius, o nesugebėjimas mokytis ir pastebėt savo klaidų.

*** tas ketvirtas, t.y. "Šalies pažangumo siekis" / "Moderni valstybė" man irgi neaiškus labai buvo. Panašu labiau į viziją, o ne konkrečią problemą. Nors 3/4 visai nieko rodiklis vis tiek.

Mąstymas kaip Mandelbroto aibė

Aš, pavyzdžiui, mąstymą įsivaizduoju kaip Mandelbroto aibę. Ir įsivaizduoju šitaip todėl, nes tam, kad geriau suprasčiau kaip veikia dalykai, stengiuosi išskaidyt jų veikimo mechanizmą ar/ir priskirt jiems kokį nors modeliuką, nes man taip yra aiškiau/patogiau. 

Kadangi daugelį draugų jau užknisau, tai dabar pasistengsiu gerbiamiems 0,2 skaitytojo per dieną paaiškinti, kodėl aš štai šitaip galvoju:

BEHOLD!

Sakau, kad kai nestabilumas yra nuolatinė visko būsena, tai stabilumas yra regresas. Va, turbūt daugelis yra girdėję apie Descartes'o visuotinio abejojimo principą (jis tą garsųjį "mąstau, vadinasi esu" ir išvedė iš "abejoju, vadinasi mąstau", kuris ir padėjo pagrindą modernaus žmogaus kritinio proto koncepcijai). Anot Descartes, visas pažinimas yra hipotetiškas, o jį sudarantys teiginiai gali būti teisingi, tačiau iš principo jie visuomet gali būti peržiūrimi - patikslinami - paneigiami ir jų gali būti atsisakyta (kažkada Žemė buvo plokščia - kažkada Žemė buvo Visatos centras - kažkada Saulė sukosi apie Žemę – pavyzdžiai aiškūs kaip raudonos medžiagos raudonis raudoną matančiam žmogui).

Vėliau toks Pierce'as (pagal tą patį suabejojimo - patikslinimo principą, žinoma) "suabejojo" šituo Descartes'o principu teigdamas, kad kiekvienas teorinis mąstymas remiasi pradiniu samprotavimo teiginiu, tam tikrom prielaidom, kurios kaip ir laikomos teisingomis (nes jomis paremi išvadą), tačiau jų neįmanoma įrodyt ir tenka įrodymo pagrindą pripažint neįrodomu.*

Dar daugiau (turint mintyje ir tai, kas parašyta viršuje), žiauriai svarbu čia ir tai, kad "kėdė yra kėdė" (arba c=c, kaip patogiau) yra vienas pamatinių ekvivalentumo/lygiavertiškumo atvaizdžių, o mąstymas prasideda per abejonę ir/ar klausimą (t.y. jau minėtu abejojimo principu, nes to,  kuom tiki - nekvestionuoji).

Štai, pavyzdžiui, kad ir klausdamas "kodėl kėdė yra kėdė" arba "kas yra kėdė" lendi į fraktalą, nes sulig kiekviena prielaida turi ją pačią patikrinti kitomis prielaidomis, tada turi tikrinti tos prielaidos prielaidą, tada tos prielaidos prielaidos prielaidą jas daugindamas (turbūt) iki begalybės, išprotėjant tuo, kad mąstymas nesibaigtų ir mintyje reikėtų išlaikyt (ir susiet) daugybę dalykų.**

Tokį fraktalavavimą, kaip aš sau mintyse vadinu, kartais labai galima pastebėt visokiuose diskusijų forumuose - žmonės pradeda aiškintis vieną problemą, išsegmentuoja ją, aiškinasi įvairias jos veikimo sąlygas iš įvairių rakursų, tada aiškinasi ar vienoks ar kitoks rakursas korektiškas, ar šita sąlygos sąlygos sąlyga šiai sąlygai teisinga ir, tam tikra prasme, atitoldami nuo pradinės sąlygos ją tikslina tol, kol tiesiog pavargsta, nebesusigaudo toje daugybėje sąlygų. Arba juk būna, kad su draugais pradedi diskutuoti apie kojinių spalvą, o (ne)baigi kažkuriame fraktalo mastelyje besiaiškindamas kaip žybčioja smegenys ar, dar toliau, - kokia vyšnios žiedo sandara ir t.t., nors taigi ieškai "teisingiausios teisybės" apie kojinių spalvą, kad ją kur.

Galit paklaust kame aš mąstyme matau fraktalo atsikartojimą, jei visos mintys/prielaidos yra skirtingos. Tai atsakau virtualiems ponams, kad manau jog rekursinis procesas, kai kas žingsnį taikome tas pačias taisykles, o kiekvieno žingsnio pabaiga yra kito žingsnio pradžia yra pats mąstymo kaip proceso būdas per tai, kaip veikia mūsų smegenys ir kokioje aplinkoje jos yra (visa tie dėsniai/chemija ir per lėtai kintanti fizinė aplinka, nes juk negalime mąstyti ne kaip žemiečiai ir esame to suriboti).

Kodėl būtent Mandelbroto aibė, o ne Koch snaigė ar Sierpinskio nėrinys? Todėl kad Sierpinskio ir Koch fraktalai yra tikslios struktūros kopijos per begalybę mastelių, o Mandelbroto aibė yra apytikslė mastelio simetrija, kai struktūros kartojasi, tačiau tiek pat tiksliai niekad (čia irgi dėl kitimo). 

Taigi, galvojant šitaip, man gyvent lengviau, nes aš matau, kad negaliu surasti "tobulo" atsakymo į bet kokį klausimą. Galiu tikslinti/gryninti jį, bet tobulo atrasti negaliu. Jei surasčiau jį tobulą, tai turbūt juo atrasčiau Visatą paaiškinančią teoriją: ) Kitaip tariant, pripažįstu tikimybę, kad mano kažkuriuo laiko momentu teisingas atsakymas yra neteisingas. ***

Va, maždaug šitaip.

Ir jei kas nors kada nors paaiškins man, kodėl šis modelis šūdovas taip, kad ir aš suprasčiau, gaus padėką ir gal dar, ponui/poniai pageidaujant, Rafaelų dėželę. Arba dar, jei kas nors kadanors mestels man šaltinį, kur gal rašoma apie šitai (nes, jaučiu, kad ne pirmoji čia viską šitaip susiejus būsiu), tai irgi bus džiaugsmas, auksas ir deimantai.  Šitaip čia todėl, kad nei filosofijos, nei matematikos nesimokiau neprofaniškai, tai man būtų naudinga, kad kas nors paaiškintų dalykus geriau.

*aš, būdama ateistinių pažiūrų sakau, kad jei jau pripažįstu dalykų priežastingumą kaip būtiną jų sąvybę, tai galiu sakyt, kad įrodymo pagrindą galima įrodyti, tačiau, ryšium su tuo, kad jis yra labai sudėtingas ir sudėtingas kompleksiškai, tai šito žmogiškom ir ribotom smegenim padaryt (kol kas?) neįmanoma. 

Ir esminga čia tai, kad nepaisant to, kad stabilios tiesos surast neįmanoma, tai nereiškia, kad jos nereikia siekt. Nors Visatai bet koks teiginys gali būti tikslus kaip Šriodingerio katės būsena, tačiau norint apie kažką susikalbėti šitaip būtų neefektyvu. Kažkuriuo laiko momentu, sprendimas gali būti bent optimaliausias jo sąlygoje. Todėl reikia siekt daugiausiai žinot apie viską.

**Taip, neina surinkti visų prielaidų, nes jų tikrinimas mąstyme nesibaigia ir, man atrodo, kad kaip tik šiam sustabdymui reikia pajungti valią ar kažką, kažkokį savisaugos mechanizmą būtent ir liepiantį liautis mąstyti tam, kad neišprotėtum/nemirtum. Panašiai kaip saugiklis iššoka tam, kad viršįtampiu elektros instaliacijos nesudegintumėm.

*** Pavyzdžiui, dėl to vengiu naudoti itin tikslų skaitinį vertinimą per “abstraktiems” duomenims. O jei jau prisieina vertint, tai niekad neduodu 10/10, nes, netgi paisant stabilaus vertinimo nestabilumą nestabiliems dalykams, tai aukščiausias/tobuliausias vertinimas yra nuodėmė. Apskritai, neatsakingas vertinimas yra negerai.
Aukščiausiais mano įvertinimas kažkam, berods, buvo 8. Kai gulėsiu mirties patale, tai paskutinę gyvenimo akimirką, čiuju, gal net išstenėčiau kažkam 9. O gal ir ne.

Black Shape Of Nexus - VIIIe

Kažkam miestas gali pasirodyti šlykštus. Žmonės sako, kad mieste yra didelė žmonių ar/ir šiukšlių koncentracija. Smirda. Daug triukšmo. Būna, kad praskipini porą senų supuvusių trūlų tam kad įsėstum į naują, o sulaukus naujesnio vis tiek įsėdi į bomžą.

Oras šlykštus ir ne į sveikatą, o pilkame rudenio ir gelžbetonio fone senės su terbom, kekšės su vaginom, alchašai pagirių ir niūchos rėžime, urlaganas, šiaip žmogus turbūt į darbą ir aš surūgusiu sniukiu stovintys stotelėje pramonės vidury retam įpūstų norą linksmai sutrepsėjus kojom sudainuoti džiaugsmingą odę – „O, mieste, tu džiaugsmo šaltini!”. 

Juk visaip būna. Ir kai miesto mūrai +  visokie rūpesčiai + egzistencinės lomkės kurį laiką žmogui įšauna tuštumą ir gaidį, tai žmonės visaip su tuo kosminiu vienišumu ir kovoja. Jeigu neina štai taip sugalvoti kuo užimti galvą, tai žmonės būna neišveria ir bent vienam penktadieniui prageria galvą.

(Tada jie sprogsta, išsitaško ir sako, - kas išdrįs paneigti malonumą su draugais liuobti ir linksmai šlitiniuoti iš vieno baro į kitą? Kas paneigs, kad mieste durnelių ir įdomybių koncentracija yra didesnė, tai visuomet surasi iš ko ir su kuom pasijuokti? Kas paneigs žmonių stebėjimo džiaugsmą? Kas paneigs apleistų pastatų įdomumą, policijos smagumą ir tokius nuostabius nuotykių ir įdomybių šaltinius, kaip kad visparinis kebabų kioskas ar viešasis transportas?)

Black Shape of Nexus man yra štai tokio miesto muzika. Jų kosminis sunkumas yra betonas, asfaltas ir purvas. Jokio epiško powerio, Halfordiško teatro ir ronkenrolo. Nesijauti pakilėtai, nesinori miškų ar blekovų pelkių, o metalovos gaivališkos energijos prūdų irgi arti nulio.

Nusitašęs ir pavargęs B.SON šmotas spaudžia prie žemės, nes jie - grubūs ir rupūs – ir ne taip, kaip šventoji lietuviška duona ar suskirdusios kaimo senelio rankos, o kažkaip miesčioniškai/urbanizuotai. Kai urzgiantis fūzas transformuojasi į supuvusio trūlo urzgesį, bosas į klausytojo tuštumą įbanguoja šiurpulius lyg praskrendančio lėktuvo vibracija, o gelžbetonio sunkumas atsiliepia kaip retas būbnų daužymas, tai ir klausaisi muzikos kaip tarp miesto mūrų užspaustas (nors analogija čia ir trivali -  gabalas aiškiai didesnis už žodžius, kuriuos jam prilipinau).  

Toks slegiantis būna miestas, toks man ir Black Shape Of Nexus  - VIIIE gabalas.

Parazitai keliaus į shit list

Ir nė kiek nėra gaila, kad pirmo įrašo turinys bus graudžios ašaros ir dantų griežimas. Blogai ir nenaudinga man, kad chamo skūros aprašomuoju atveju neturiu, tačiau sakiau ir (viliuosi jog) sakysiu – akademinis nesąžiningumas yra šūdas. Ir kodėl apie tai rašau dabar, nepraėjus nė metams po baigtų studijų? Ogi todėl, kad širdis šiandien kunkuliuoja pykčiu - gavau pasiūlymą parašyt kažkam kursinį už pusę štukės.
 

Neslėpsiu, mokykloje teko ir atsipylinėti klasiokų namų darbus, ir kiti juos atsipylinėjo nuo manęs. Man dėl to gėda. Nesvarbu, kad esi nesubrendęs pienius ar kad visi daro x; vieną svarbų dalyką, deja, supratau tik vyresnėse klasėse – jeigu visi elgiasi vienaip, labai tikėtina, kad privalu elgtis kitaip. Ir ne tik todėl, kad opozicijos reikia om om om burbuliuojančiai Visatai, bet todėl, kad eiti su banda paprastai yra pirmasis ženklas, kad pasirinkai neteisingai. 

Taigi, jei mokyklą aš, yfhbgvbhnj, suvokiau labiau kaip maišto, šėtono woršipinimo, pramogų ir trolinimo įstaigą, tai universitetas man buvo pagarbinta žinių šventovė. Vieta, kurioje žinių turinį pasirinkau aš; vieta, kurioje mokausi iš geriausių ir su geriausiais - tais, kurie yra suinteresuoti įgyti žinių, o ne malti varškę. 
(Ir simptomiškai labai arti tiesos, kodėl man reikia kitų žmonių smegenų, pataikė M. Marleau - Ponty: „Tikras pokalbis leidžia man pasiekti mintis, kurios man visiškai nepažįstamos, kurioms aš nebuvau pasiruošęs, ir kartais aš jaučiu, kad pašnekovas seka mane man pačiam einant nežinomu keliu ir mano kalbėjimas, pažadintas kito, rengiasi nutiesti kelią man pačiam.”)
 
 

Daug kalbama ir apie studijų kokybę, ir apie reformas. Tačiau išmokymo efektyvumas priklauso nuo visų jį veikiančių pusių - ne tik nuo „mokinančiojo“, bet ir nuo „besimokančiojo“.

Pirma, bliovimas ir skundai, kad krūvis per didelis, krūvis per mažas (deja, šituo skundžiamasi retai), tai lektorius nekompetentingas, tai BBD, tai anksti į paskaitas keltis yra efektyvus lyg ligoto vaikučio nuotraukos pašerinimas facebook‘e, norint kad vaikutis pasveiktų (ir nereiktų painioti skundo ir kritikos, skundas yra bevertis verkšlenimas, o kritika yra vertybė).

Antra, sistemos veikimo modelis (pabrėžiu - ne turinys, o modelis) yra gan puikus kol nesusiduria su realybe. Tarkime, mūsų kursui 50 studentukų suteikinėjamas vienodas kiekis žinių. Ir nors visi turi skirtingus tų žinių apdorojimo aparatus, tačiau ryšium su tuo, kad niekas informacijos neriboja*, tai gali pasiekt geresnių rezultatų paprasčiausiai nesitenkindamas vidutiniu informacijos kiekiu, kurį gauna visi (tai yra viena iš priežasčių kodėl manau, jog universitetas ne visiems yra būtinas, o kartais ir žalingas). Modeliukas veiktų nuostabiausiu Darvinistiniu principu – viršūnėje yra stipriausieji. 

Trečia, skundai dėl sistemos prasto veikimo yra pačių sistemą apgaudinėjančių bug'ų kaltė. Kitaip tariant, labiausiai šūdova sistema skundžiasi tie, kurie neturi savybių ir sugebėjimų ją aptarnauti taip, kad ji būtų naši ir ėėėė „turėtų prasmę“ aptarnaudama juos pačius (aišku čia irgi būna visaip – sistemos nėra stabilios ir paprastai reikia palaikyti jų prisitaikymą prie naujų sąlygų nuosekliai ir atsargiai). Tad nusirašinėjimas/darbo pirkimas, teisinantis, neva 1.sistema yra bloga, todėl aš ją šitaip griaunu 2.visi taip daro 3. x yra šlykštus ir niekingas. 

Šitaip sistema neeliminuoja silpniausių ir šitoks sistemos griovimas yra ne jos tobulinimas griaunant, o paprasčiausiai siekis išnešti sveiką šikną, nepaisant, kad šiuo veiksmu tuo pačiu sudirbamas ir sistemos naudingumo koeficientas.
 

Štai keli (iš daugybės) atvejai, su kuriais susidūriau asmeniškai:
1. Įžūlumo viršūnė, kuomet iš kursiokės aš ir dar keliolika kursiokų gavome laišką su „pasiūlymu“. Labiausiai nuvylė tai, kad didžioji dauguma jų į šitai sureagavo ne kaip į nusikaltimą, o kaip į „pagalbą žmogui“. Štai, grožėkitės -

P.S. potencialus darbo pardavėjas darbo nebepardavė ir net neėme mano siūlyto bilieto į koncą (pinigo tuomet neturėjau, tai tas bilietas buvo vienintelis dalykas, kurį pasiūlyt tuo metu galėjau. Ir sutinku, kad šis mano gestas buvo gan desperatiškas). Taip pat parašiau tai mergai, norėjusiai pirkti darbą. Mandagi ir maloni, tačiau jos argumentai – niekiniai.
 

2. Komunistė Rita atėjo studijuoti, nes svilo sėdynė dėl jos darbo vietos. Visus keturis metus skundėsi kaip sunku, klausinėjo ar negaliu už pinigą jai parašyti darbą ir įžūliai nusirašinėjo atsiskaitymų metu. 
Ritai – 43 metai.
Tai vienas iš atvejų, kai valstybinėje įstaigoje dirbančiam žmogui neturinčiam jo darbą atitinkančio mokslo baigimo diplomo, reikėjo jį gauti. Jie mano, kad jų išdirbti metai ir patirtys toje darbo vietoje puikiai atstoja jiems tą diplomą ir jie nekliudomi turėtų dirbti toliau. Tačiau, bent Ritos pavyzdys man rodė, kad šita nuostata jos atvejui yra netinkama, nes žmonės, kurie liaujasi siekti žinių labai sėkmingai savo profesinėje (ir netik) veikloje ir stovi vietoje. 
Rita sustojo prieš (dvi?)dešimtmetį, nebegalėdama inspiruotis nei iš istorinių (nes nesiekė), nei naujų žinių ir metodikų (nes nesiekia). Viskas ką ji turi yra tik tai, ką susigraibo iš "gyvenimo" (lol), kaip ir kiti profanai. 
Ilgai neturėjau drąsos atsakyti jai taip, kaip norėjosi. Tik po paskutinio egzo pasakiau jai, kad žiaukčiojau už visus tuos nusirašinėjus ir, kad nežinau kaip ten į akademinį sąžiningumą žiūrėjo sovietmečiu, bet man buvo šlykštu ir ji nėra verta diplomo.
 

3. Ką atsakiau šiandieniam nevykėliui? Dar nieko. Nusiųsiu nuorodą į šį įrašą. 


*čia vienas iš tų nuostabių atradimų apie žmones, kurie topteli netikėtai, tačiau juos nuolat nešiojiesi idant serotonino kiekį palaikytum - žmonės turi, neaišku ar sąmoningą, tačiau nuostabią savybę "tobulinti pasaulį" per norą dalintis savo patirtimi/žiniomis ir atradimais. Skirtingai nei tamsus, akmens amžiaus urodas, slepiantis tai ką sužinojo ir bijantis, kad jo informaciją panaudos prieš jį, o atradimą atims ir su kuoka užmuš betkas automatiškai tampantis konkurentu, tai modernus žmogus drąsiai dalinasi informacija, rizikuodamas savo sampratos/koncepcijos stabilumu savo galvoje ir tikrindamas ją per kitų žmonių mintis. Ir (ne)svarbu, kad jo mintys galbūt yra klaidingos (kitame pasaulyje (Giodelis?) jos jau yra klaidingos ar/ir pasenusios), kai siekis yra geras ir gražus. Mąstantys žmonės yra neišsenkantys malonumų generatoriai. Tai yra nuostabu. 

 
Papildau (2012-04-03): vakar delfi.lt perskaičiau interviu su diplominiais darbais prekiaujančios įmonės vadovu. Įsiutino, tad atreagavau į jį viešu pykčio priepuoliu štai šitaip.