Ir nė kiek nėra gaila, kad pirmo įrašo turinys bus graudžios ašaros ir dantų griežimas. Blogai ir nenaudinga man, kad chamo skūros aprašomuoju atveju neturiu, tačiau sakiau ir (viliuosi jog) sakysiu – akademinis nesąžiningumas yra šūdas. Ir kodėl apie tai rašau dabar, nepraėjus nė metams po baigtų studijų? Ogi todėl, kad širdis šiandien kunkuliuoja pykčiu - gavau pasiūlymą parašyt kažkam kursinį už pusę štukės.
Neslėpsiu, mokykloje teko ir atsipylinėti klasiokų namų darbus, ir kiti juos atsipylinėjo nuo manęs. Man dėl to gėda. Nesvarbu, kad esi nesubrendęs pienius ar kad visi daro x; vieną svarbų dalyką, deja, supratau tik vyresnėse klasėse – jeigu visi elgiasi vienaip, labai tikėtina, kad privalu elgtis kitaip. Ir ne tik todėl, kad opozicijos reikia om om om burbuliuojančiai Visatai, bet todėl, kad eiti su banda paprastai yra pirmasis ženklas, kad pasirinkai neteisingai.
Taigi, jei mokyklą aš, yfhbgvbhnj, suvokiau labiau kaip maišto, šėtono woršipinimo, pramogų ir trolinimo įstaigą, tai universitetas man buvo pagarbinta žinių šventovė. Vieta, kurioje žinių turinį pasirinkau aš; vieta, kurioje mokausi iš geriausių ir su geriausiais - tais, kurie yra suinteresuoti įgyti žinių, o ne malti varškę.
(Ir simptomiškai labai arti tiesos, kodėl man reikia kitų žmonių smegenų, pataikė M. Marleau - Ponty: „Tikras pokalbis leidžia man pasiekti mintis, kurios man visiškai nepažįstamos, kurioms aš nebuvau pasiruošęs, ir kartais aš jaučiu, kad pašnekovas seka mane man pačiam einant nežinomu keliu ir mano kalbėjimas, pažadintas kito, rengiasi nutiesti kelią man pačiam.”)
Taigi, jei mokyklą aš, yfhbgvbhnj, suvokiau labiau kaip maišto, šėtono woršipinimo, pramogų ir trolinimo įstaigą, tai universitetas man buvo pagarbinta žinių šventovė. Vieta, kurioje žinių turinį pasirinkau aš; vieta, kurioje mokausi iš geriausių ir su geriausiais - tais, kurie yra suinteresuoti įgyti žinių, o ne malti varškę.
(Ir simptomiškai labai arti tiesos, kodėl man reikia kitų žmonių smegenų, pataikė M. Marleau - Ponty: „Tikras pokalbis leidžia man pasiekti mintis, kurios man visiškai nepažįstamos, kurioms aš nebuvau pasiruošęs, ir kartais aš jaučiu, kad pašnekovas seka mane man pačiam einant nežinomu keliu ir mano kalbėjimas, pažadintas kito, rengiasi nutiesti kelią man pačiam.”)
Daug kalbama ir apie studijų kokybę, ir apie reformas. Tačiau išmokymo efektyvumas priklauso nuo visų jį veikiančių pusių - ne tik nuo „mokinančiojo“, bet ir nuo „besimokančiojo“.
Pirma, bliovimas ir skundai, kad krūvis per didelis, krūvis per mažas (deja, šituo skundžiamasi retai), tai lektorius nekompetentingas, tai BBD, tai anksti į paskaitas keltis yra efektyvus lyg ligoto vaikučio nuotraukos pašerinimas facebook‘e, norint kad vaikutis pasveiktų (ir nereiktų painioti skundo ir kritikos, skundas yra bevertis verkšlenimas, o kritika yra vertybė).
Antra, sistemos veikimo modelis (pabrėžiu - ne turinys, o modelis) yra gan puikus kol nesusiduria su realybe. Tarkime, mūsų kursui 50 studentukų suteikinėjamas vienodas kiekis žinių. Ir nors visi turi skirtingus tų žinių apdorojimo aparatus, tačiau ryšium su tuo, kad niekas informacijos neriboja*, tai gali pasiekt geresnių rezultatų paprasčiausiai nesitenkindamas vidutiniu informacijos kiekiu, kurį gauna visi (tai yra viena iš priežasčių kodėl manau, jog universitetas ne visiems yra būtinas, o kartais ir žalingas). Modeliukas veiktų nuostabiausiu Darvinistiniu principu – viršūnėje yra stipriausieji.
Trečia, skundai dėl sistemos prasto veikimo yra pačių sistemą apgaudinėjančių bug'ų kaltė. Kitaip tariant, labiausiai šūdova sistema skundžiasi tie, kurie neturi savybių ir sugebėjimų ją aptarnauti taip, kad ji būtų naši ir ėėėė „turėtų prasmę“ aptarnaudama juos pačius (aišku čia irgi būna visaip – sistemos nėra stabilios ir paprastai reikia palaikyti jų prisitaikymą prie naujų sąlygų nuosekliai ir atsargiai). Tad nusirašinėjimas/darbo pirkimas, teisinantis, neva 1.sistema yra bloga, todėl aš ją šitaip griaunu 2.visi taip daro 3. x yra šlykštus ir niekingas.
Pirma, bliovimas ir skundai, kad krūvis per didelis, krūvis per mažas (deja, šituo skundžiamasi retai), tai lektorius nekompetentingas, tai BBD, tai anksti į paskaitas keltis yra efektyvus lyg ligoto vaikučio nuotraukos pašerinimas facebook‘e, norint kad vaikutis pasveiktų (ir nereiktų painioti skundo ir kritikos, skundas yra bevertis verkšlenimas, o kritika yra vertybė).
Antra, sistemos veikimo modelis (pabrėžiu - ne turinys, o modelis) yra gan puikus kol nesusiduria su realybe. Tarkime, mūsų kursui 50 studentukų suteikinėjamas vienodas kiekis žinių. Ir nors visi turi skirtingus tų žinių apdorojimo aparatus, tačiau ryšium su tuo, kad niekas informacijos neriboja*, tai gali pasiekt geresnių rezultatų paprasčiausiai nesitenkindamas vidutiniu informacijos kiekiu, kurį gauna visi (tai yra viena iš priežasčių kodėl manau, jog universitetas ne visiems yra būtinas, o kartais ir žalingas). Modeliukas veiktų nuostabiausiu Darvinistiniu principu – viršūnėje yra stipriausieji.
Trečia, skundai dėl sistemos prasto veikimo yra pačių sistemą apgaudinėjančių bug'ų kaltė. Kitaip tariant, labiausiai šūdova sistema skundžiasi tie, kurie neturi savybių ir sugebėjimų ją aptarnauti taip, kad ji būtų naši ir ėėėė „turėtų prasmę“ aptarnaudama juos pačius (aišku čia irgi būna visaip – sistemos nėra stabilios ir paprastai reikia palaikyti jų prisitaikymą prie naujų sąlygų nuosekliai ir atsargiai). Tad nusirašinėjimas/darbo pirkimas, teisinantis, neva 1.sistema yra bloga, todėl aš ją šitaip griaunu 2.visi taip daro 3. x yra šlykštus ir niekingas.
Šitaip sistema neeliminuoja silpniausių ir šitoks sistemos griovimas yra ne jos tobulinimas griaunant, o paprasčiausiai siekis išnešti sveiką šikną, nepaisant, kad šiuo veiksmu tuo pačiu sudirbamas ir sistemos naudingumo koeficientas.
Štai keli (iš daugybės) atvejai, su kuriais susidūriau asmeniškai:
1. Įžūlumo viršūnė, kuomet iš kursiokės aš ir dar keliolika kursiokų gavome laišką su „pasiūlymu“. Labiausiai nuvylė tai, kad didžioji dauguma jų į šitai sureagavo ne kaip į nusikaltimą, o kaip į „pagalbą žmogui“. Štai, grožėkitės -
1. Įžūlumo viršūnė, kuomet iš kursiokės aš ir dar keliolika kursiokų gavome laišką su „pasiūlymu“. Labiausiai nuvylė tai, kad didžioji dauguma jų į šitai sureagavo ne kaip į nusikaltimą, o kaip į „pagalbą žmogui“. Štai, grožėkitės -
P.S. potencialus darbo pardavėjas darbo nebepardavė ir net neėme mano siūlyto bilieto į koncą (pinigo tuomet neturėjau, tai tas bilietas buvo vienintelis dalykas, kurį pasiūlyt tuo metu galėjau. Ir sutinku, kad šis mano gestas buvo gan desperatiškas). Taip pat parašiau tai mergai, norėjusiai pirkti darbą. Mandagi ir maloni, tačiau jos argumentai – niekiniai.
2. Komunistė Rita atėjo studijuoti, nes svilo sėdynė dėl jos darbo vietos. Visus keturis metus skundėsi kaip sunku, klausinėjo ar negaliu už pinigą jai parašyti darbą ir įžūliai nusirašinėjo atsiskaitymų metu.
Ritai – 43 metai.
Tai vienas iš atvejų, kai valstybinėje įstaigoje dirbančiam žmogui neturinčiam jo darbą atitinkančio mokslo baigimo diplomo, reikėjo jį gauti. Jie mano, kad jų išdirbti metai ir patirtys toje darbo vietoje puikiai atstoja jiems tą diplomą ir jie nekliudomi turėtų dirbti toliau. Tačiau, bent Ritos pavyzdys man rodė, kad šita nuostata jos atvejui yra netinkama, nes žmonės, kurie liaujasi siekti žinių labai sėkmingai savo profesinėje (ir netik) veikloje ir stovi vietoje.
Rita sustojo prieš (dvi?)dešimtmetį, nebegalėdama inspiruotis nei iš istorinių (nes nesiekė), nei naujų žinių ir metodikų (nes nesiekia). Viskas ką ji turi yra tik tai, ką susigraibo iš "gyvenimo" (lol), kaip ir kiti profanai.
Ilgai neturėjau drąsos atsakyti jai taip, kaip norėjosi. Tik po paskutinio egzo pasakiau jai, kad žiaukčiojau už visus tuos nusirašinėjus ir, kad nežinau kaip ten į akademinį sąžiningumą žiūrėjo sovietmečiu, bet man buvo šlykštu ir ji nėra verta diplomo.
3. Ką atsakiau šiandieniam nevykėliui? Dar nieko. Nusiųsiu nuorodą į šį įrašą. Ritai – 43 metai.
Tai vienas iš atvejų, kai valstybinėje įstaigoje dirbančiam žmogui neturinčiam jo darbą atitinkančio mokslo baigimo diplomo, reikėjo jį gauti. Jie mano, kad jų išdirbti metai ir patirtys toje darbo vietoje puikiai atstoja jiems tą diplomą ir jie nekliudomi turėtų dirbti toliau. Tačiau, bent Ritos pavyzdys man rodė, kad šita nuostata jos atvejui yra netinkama, nes žmonės, kurie liaujasi siekti žinių labai sėkmingai savo profesinėje (ir netik) veikloje ir stovi vietoje.
Rita sustojo prieš (dvi?)dešimtmetį, nebegalėdama inspiruotis nei iš istorinių (nes nesiekė), nei naujų žinių ir metodikų (nes nesiekia). Viskas ką ji turi yra tik tai, ką susigraibo iš "gyvenimo" (lol), kaip ir kiti profanai.
Ilgai neturėjau drąsos atsakyti jai taip, kaip norėjosi. Tik po paskutinio egzo pasakiau jai, kad žiaukčiojau už visus tuos nusirašinėjus ir, kad nežinau kaip ten į akademinį sąžiningumą žiūrėjo sovietmečiu, bet man buvo šlykštu ir ji nėra verta diplomo.
*čia vienas iš tų nuostabių atradimų apie žmones, kurie topteli netikėtai, tačiau juos nuolat nešiojiesi idant serotonino kiekį palaikytum - žmonės turi, neaišku ar sąmoningą, tačiau nuostabią savybę "tobulinti pasaulį" per norą dalintis savo patirtimi/žiniomis ir atradimais. Skirtingai nei tamsus, akmens amžiaus urodas, slepiantis tai ką sužinojo ir bijantis, kad jo informaciją panaudos prieš jį, o atradimą atims ir su kuoka užmuš betkas automatiškai tampantis konkurentu, tai modernus žmogus drąsiai dalinasi informacija, rizikuodamas savo sampratos/koncepcijos stabilumu savo galvoje ir tikrindamas ją per kitų žmonių mintis. Ir (ne)svarbu, kad jo mintys galbūt yra klaidingos (kitame pasaulyje (Giodelis?) jos jau yra klaidingos ar/ir pasenusios), kai siekis yra geras ir gražus. Mąstantys žmonės yra neišsenkantys malonumų generatoriai. Tai yra nuostabu.
Papildau (2012-04-03): vakar delfi.lt perskaičiau interviu su diplominiais darbais prekiaujančios įmonės vadovu. Įsiutino, tad atreagavau į jį viešu pykčio priepuoliu štai šitaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą