Shit list

Su D., prieš >metus ar porą buvom sumastę parašyt shit-list'ą internetinių tipų, kurių nelabai mėgstam. Aš savo dalį aprašiau ir čia dabar įmetu, o D. parišo.

-Supermenai - kurmiai. Viską žino ir žino geriau, o jei kartais nėra taip kaip jie žino – vis tiek žino kaip “turi būti”. Nediplomuoti politinės teisės, istorijos, muzikos, filosofijos ir beveik visų humanitarinių mokslų ekspertai. Interneto forumuose tokie yra labai įžeidūs, o baruose kalba monologu. Pasiginčyt neįmanoma, nes informaciją apdoroja taip, kad jie visuomet turi ką atsakyti (“visgi naujosios Gvinėjos mokslininkai nustatė, kad žemė ploksčia. Tą patvirtino ir Kazachstanas! Nejau gali atremti mokslininkų argumentus????!!!!??”), o tu beri žirnius į sieną, kol suvoki, kad gali padėti tik ignore.

 -Radikalios d-poezininkės. Pradinė supermamų vystimosi stadija, kada nebesivystoma. Vystamasis sustoja ties mažybiniais žodžiais, debesimis, migla, rudeniu, gyvenimu, sutemomis arba radikaliai gilia mintele, dažnai septynmečio vaiko lygio metafora. Fotografuoja (save). Yra poetės. NEvidutinybės. Sako, kad klauso ir metalo. Sako, kad skaito. Mėgsta tik nekomercinį kiną. Geria arbatą, visi patinka, visi įdomūs, visus myli (apsikabinimo garsą (!) gali girdėti kitoj gatvės pusėj), nesibodi bučinukais (t.y. : *) ir t.t. Šiaip, labai nemalonūs žmonės. Negana to, iš pažiūros asmeniškus ir intymius dalykus skelbia viešai ir mano, kad išvertus savo vidų vidaus padaugėja. Ne, nepadaugėja, vištos jūs!

 -Giliaminčiai arba žiauriai demonstratyvūs intelektualai. Dažnai cituoja Nyčę, Šopenhauerį ir kitus ikimodernius filosofus arba/ir Šliogerį, nes modernių nesupranta arba/ir tarybinėje tėvų bibliotekoje buvo tik “filosofijos chrestomatija” + Šliogeris. Visi žino, ką jie skaito ar kada nors yra perskaitę. Jie - Donskis.

 -Bijantys kritikos. Mano, kad klysti yra antžmogiška arba/ir gėda, todėl kritiką traktuoja kaip tiesioginį įžeidimą jų asmeniui. Nesupranta, kad teisė išspjauti bet kokią verbalinę bjaurybę man į ačkarikus (nes skaitymo momentu nebegaliu pasukti atgal) automatiškai duoda teisę ir kritikai. Kaip ir kritikos kritikai; prašom, turit teisę.

-Anti-krikščionys, rimtieji. Neturiu omeny tų bajerių, hiperbolių ar provokacijų, nes kartais vis dar juokinga (satan satan, marijos aborto apeigos). Bet nuvesę tie demontratyvūs Mikka (CB), Xastur‘čiko rip-off‘ai rimtai tikintys, kad kova (trol lol lol!) su krikščionybe ir anos sunaikinimas (kuris, aišku, yra realus!) yra kelias į laisvę (lol) ar ten kažką. Apie konstitucines teises nėra girdėję. Apie mokslo filosofiją nėra girdėję, - ne, geriau paatnašausiu Šetonui ir stosiu į kovą!

-Naujieji pagoniai, technofobai Šliogeristai. Reikia - nereikia akcentuoja lokalumą ir praeitį. Mano, kad globalizacija vienareikšmiškai - šūdas (aišku naudojasi internetu, ėda kebabą, geimina ir nemato kitų, jiems neparankių disonansų arba turi jiems pateisinimą (kognityvinis disonansas jiems yra toks nenatūralus dalykas, todėl jei neišeina padaryti taip, kad jo nebūtų, reikia išsiimti smegenus ir naudotis kurio nors jų „autoriteto“ smegenais), lemsiantis visokius regresus ir pasaulio pabaigą. Tobulai išmano Lietuvos politiką, istoriją, sąmokslo teorijas. Dabartis ir ateitis jiems neturi jokios reikšmės. Norėtų gimti prieš >20 metų, t.y. prie ruso arba kai nebuvo interneto. 

-Idėjininkai ir „metalas išgelbės pasaulį“. Vienybininkai, išauklėti Metalo Biblijos. Nebūtinai apsikarstę dekoracijomis. Rėkia apie ideologiją, metalo legendas, idėją, gali ją tiksliai suformuoti bei bruka ją kitiems (dažniausiai patiria kolapsą, kai absoliutinta idėja susiduria su + y). Nuolat giriasi kokią vinilo plokštelę ką tik nusipirko ir vadina tai metaline ezoterika. Tai nėra ezoterika, tai - žiauri tuštybė. 

 -NEvidutinybės. Asmenybė, unikalumas ir kiti pezalai. Žmonės, kurie nepasimauna ant blizgučių (t.y. neišsiskiria savo išvaizda) ir visi tie, kurių jie nepažįsta yra vidutinybės. Susipažinus reikia pademonstruoti išprusimą arba kokį įdomumą; pvz. vaikštau per sienas.

 -Neturintys sugebėjimų naudotis google. “Gal kas žinot ar Kauno akropolyje yra maaaxima??????” 

 -Mėmės, pranešantys apie kiekvieną savo judesį visuose socialiniuose tinkluose aka šiandien suvalgiau du sumuštinius. Vienas su dešra, kitas su sūriu. Skanūs buvo sumuštiniai (o jūs ką valgėt?????)!

 -Nemandagūs beraščiai. Turiu omenyje nebūtinai gramatines klaidas, o nesugebėjimą suformuluot minties. Tokie genialiai rašo forumuose, tačiau patys negalvoja nei apie savo posto turinį, nei apie žmones, kuriems teks jų postą perskaityt. Todėl tam, kad suprastum jog jų žinutės turinys visgi yra žiauri nesąmonė turi sugaišti daugiau laiko ir resursų. Kitaip tariant, įdedi pastangų, o gauni špygą.

 -Tarpas prieš kablelį - vyžos kyšo iš kišenės.

 -Troll hunter’iai, rėkiantys "Nuošalė! Nuošalė! Tema apie koncą (t.y. reikia paklausti kiek kainuos bilietas, papasakoti patiko/nepatiko), o ne apie komunizmo sampratą ir įtakas!!!! " Kai kalba eina ne apie aiškų klausimą/informacijos prašymą (pvz. parekomenduokite muzikėlės, panašios į x, y ir z), tai nuošalės yra geriausia, ką gaunu iš internetinių formumų. Tiek pasijuokt, tiek pastebėt kaip žmonės mąsto; o išmąsto kartais įdomiai.

Parazitai keliaus į shit list

Ir nė kiek nėra gaila, kad pirmo įrašo turinys bus graudžios ašaros ir dantų griežimas. Blogai ir nenaudinga man, kad chamo skūros aprašomuoju atveju neturiu, tačiau sakiau ir (viliuosi jog) sakysiu – akademinis nesąžiningumas yra šūdas. Ir kodėl apie tai rašau dabar, nepraėjus nė metams po baigtų studijų? Ogi todėl, kad širdis šiandien kunkuliuoja pykčiu - gavau pasiūlymą parašyt kažkam kursinį už pusę štukės.
 

Neslėpsiu, mokykloje teko ir atsipylinėti klasiokų namų darbus, ir kiti juos atsipylinėjo nuo manęs. Man dėl to gėda. Nesvarbu, kad esi nesubrendęs pienius ar kad visi daro x; vieną svarbų dalyką, deja, supratau tik vyresnėse klasėse – jeigu visi elgiasi vienaip, labai tikėtina, kad privalu elgtis kitaip. Ir ne tik todėl, kad opozicijos reikia om om om burbuliuojančiai Visatai, bet todėl, kad eiti su banda paprastai yra pirmasis ženklas, kad pasirinkai neteisingai. 

Taigi, jei mokyklą aš, yfhbgvbhnj, suvokiau labiau kaip maišto, šėtono woršipinimo, pramogų ir trolinimo įstaigą, tai universitetas man buvo pagarbinta žinių šventovė. Vieta, kurioje žinių turinį pasirinkau aš; vieta, kurioje mokausi iš geriausių ir su geriausiais - tais, kurie yra suinteresuoti įgyti žinių, o ne malti varškę. 
(Ir simptomiškai labai arti tiesos, kodėl man reikia kitų žmonių smegenų, pataikė M. Marleau - Ponty: „Tikras pokalbis leidžia man pasiekti mintis, kurios man visiškai nepažįstamos, kurioms aš nebuvau pasiruošęs, ir kartais aš jaučiu, kad pašnekovas seka mane man pačiam einant nežinomu keliu ir mano kalbėjimas, pažadintas kito, rengiasi nutiesti kelią man pačiam.”)
 
 

Daug kalbama ir apie studijų kokybę, ir apie reformas. Tačiau išmokymo efektyvumas priklauso nuo visų jį veikiančių pusių - ne tik nuo „mokinančiojo“, bet ir nuo „besimokančiojo“.

Pirma, bliovimas ir skundai, kad krūvis per didelis, krūvis per mažas (deja, šituo skundžiamasi retai), tai lektorius nekompetentingas, tai BBD, tai anksti į paskaitas keltis yra efektyvus lyg ligoto vaikučio nuotraukos pašerinimas facebook‘e, norint kad vaikutis pasveiktų (ir nereiktų painioti skundo ir kritikos, skundas yra bevertis verkšlenimas, o kritika yra vertybė).

Antra, sistemos veikimo modelis (pabrėžiu - ne turinys, o modelis) yra gan puikus kol nesusiduria su realybe. Tarkime, mūsų kursui 50 studentukų suteikinėjamas vienodas kiekis žinių. Ir nors visi turi skirtingus tų žinių apdorojimo aparatus, tačiau ryšium su tuo, kad niekas informacijos neriboja*, tai gali pasiekt geresnių rezultatų paprasčiausiai nesitenkindamas vidutiniu informacijos kiekiu, kurį gauna visi (tai yra viena iš priežasčių kodėl manau, jog universitetas ne visiems yra būtinas, o kartais ir žalingas). Modeliukas veiktų nuostabiausiu Darvinistiniu principu – viršūnėje yra stipriausieji. 

Trečia, skundai dėl sistemos prasto veikimo yra pačių sistemą apgaudinėjančių bug'ų kaltė. Kitaip tariant, labiausiai šūdova sistema skundžiasi tie, kurie neturi savybių ir sugebėjimų ją aptarnauti taip, kad ji būtų naši ir ėėėė „turėtų prasmę“ aptarnaudama juos pačius (aišku čia irgi būna visaip – sistemos nėra stabilios ir paprastai reikia palaikyti jų prisitaikymą prie naujų sąlygų nuosekliai ir atsargiai). Tad nusirašinėjimas/darbo pirkimas, teisinantis, neva 1.sistema yra bloga, todėl aš ją šitaip griaunu 2.visi taip daro 3. x yra šlykštus ir niekingas. 

Šitaip sistema neeliminuoja silpniausių ir šitoks sistemos griovimas yra ne jos tobulinimas griaunant, o paprasčiausiai siekis išnešti sveiką šikną, nepaisant, kad šiuo veiksmu tuo pačiu sudirbamas ir sistemos naudingumo koeficientas.
 

Štai keli (iš daugybės) atvejai, su kuriais susidūriau asmeniškai:
1. Įžūlumo viršūnė, kuomet iš kursiokės aš ir dar keliolika kursiokų gavome laišką su „pasiūlymu“. Labiausiai nuvylė tai, kad didžioji dauguma jų į šitai sureagavo ne kaip į nusikaltimą, o kaip į „pagalbą žmogui“. Štai, grožėkitės -

P.S. potencialus darbo pardavėjas darbo nebepardavė ir net neėme mano siūlyto bilieto į koncą (pinigo tuomet neturėjau, tai tas bilietas buvo vienintelis dalykas, kurį pasiūlyt tuo metu galėjau. Ir sutinku, kad šis mano gestas buvo gan desperatiškas). Taip pat parašiau tai mergai, norėjusiai pirkti darbą. Mandagi ir maloni, tačiau jos argumentai – niekiniai.
 

2. Komunistė Rita atėjo studijuoti, nes svilo sėdynė dėl jos darbo vietos. Visus keturis metus skundėsi kaip sunku, klausinėjo ar negaliu už pinigą jai parašyti darbą ir įžūliai nusirašinėjo atsiskaitymų metu. 
Ritai – 43 metai.
Tai vienas iš atvejų, kai valstybinėje įstaigoje dirbančiam žmogui neturinčiam jo darbą atitinkančio mokslo baigimo diplomo, reikėjo jį gauti. Jie mano, kad jų išdirbti metai ir patirtys toje darbo vietoje puikiai atstoja jiems tą diplomą ir jie nekliudomi turėtų dirbti toliau. Tačiau, bent Ritos pavyzdys man rodė, kad šita nuostata jos atvejui yra netinkama, nes žmonės, kurie liaujasi siekti žinių labai sėkmingai savo profesinėje (ir netik) veikloje ir stovi vietoje. 
Rita sustojo prieš (dvi?)dešimtmetį, nebegalėdama inspiruotis nei iš istorinių (nes nesiekė), nei naujų žinių ir metodikų (nes nesiekia). Viskas ką ji turi yra tik tai, ką susigraibo iš "gyvenimo" (lol), kaip ir kiti profanai. 
Ilgai neturėjau drąsos atsakyti jai taip, kaip norėjosi. Tik po paskutinio egzo pasakiau jai, kad žiaukčiojau už visus tuos nusirašinėjus ir, kad nežinau kaip ten į akademinį sąžiningumą žiūrėjo sovietmečiu, bet man buvo šlykštu ir ji nėra verta diplomo.
 

3. Ką atsakiau šiandieniam nevykėliui? Dar nieko. Nusiųsiu nuorodą į šį įrašą. 


*čia vienas iš tų nuostabių atradimų apie žmones, kurie topteli netikėtai, tačiau juos nuolat nešiojiesi idant serotonino kiekį palaikytum - žmonės turi, neaišku ar sąmoningą, tačiau nuostabią savybę "tobulinti pasaulį" per norą dalintis savo patirtimi/žiniomis ir atradimais. Skirtingai nei tamsus, akmens amžiaus urodas, slepiantis tai ką sužinojo ir bijantis, kad jo informaciją panaudos prieš jį, o atradimą atims ir su kuoka užmuš betkas automatiškai tampantis konkurentu, tai modernus žmogus drąsiai dalinasi informacija, rizikuodamas savo sampratos/koncepcijos stabilumu savo galvoje ir tikrindamas ją per kitų žmonių mintis. Ir (ne)svarbu, kad jo mintys galbūt yra klaidingos (kitame pasaulyje (Giodelis?) jos jau yra klaidingos ar/ir pasenusios), kai siekis yra geras ir gražus. Mąstantys žmonės yra neišsenkantys malonumų generatoriai. Tai yra nuostabu. 

 
Papildau (2012-04-03): vakar delfi.lt perskaičiau interviu su diplominiais darbais prekiaujančios įmonės vadovu. Įsiutino, tad atreagavau į jį viešu pykčio priepuoliu štai šitaip.