Aš, pavyzdžiui, mąstymą įsivaizduoju kaip Mandelbroto aibę. Ir įsivaizduoju
šitaip todėl, nes tam, kad geriau suprasčiau kaip veikia dalykai, stengiuosi
išskaidyt jų veikimo mechanizmą ar/ir priskirt jiems kokį nors modeliuką, nes
man taip yra aiškiau/patogiau.
Kadangi daugelį draugų jau užknisau, tai dabar pasistengsiu gerbiamiems 0,2 skaitytojo per dieną paaiškinti,
kodėl aš štai šitaip galvoju:
BEHOLD!
Sakau, kad kai nestabilumas yra nuolatinė visko būsena, tai stabilumas yra regresas. Va, turbūt
daugelis yra girdėję apie Descartes'o visuotinio abejojimo principą (jis tą
garsųjį "mąstau, vadinasi esu" ir išvedė iš "abejoju, vadinasi
mąstau", kuris ir padėjo pagrindą modernaus žmogaus kritinio proto
koncepcijai). Anot Descartes, visas pažinimas yra hipotetiškas, o jį
sudarantys teiginiai gali būti teisingi, tačiau
iš principo jie visuomet gali būti peržiūrimi - patikslinami - paneigiami ir jų
gali būti atsisakyta (kažkada Žemė buvo plokščia - kažkada Žemė buvo Visatos
centras - kažkada Saulė sukosi apie Žemę – pavyzdžiai aiškūs kaip raudonos medžiagos raudonis raudoną matančiam žmogui).
Vėliau toks Pierce'as (pagal tą patį
suabejojimo - patikslinimo principą, žinoma) "suabejojo" šituo
Descartes'o principu teigdamas, kad kiekvienas teorinis mąstymas remiasi
pradiniu samprotavimo teiginiu, tam tikrom prielaidom, kurios kaip ir laikomos
teisingomis (nes jomis paremi išvadą), tačiau jų neįmanoma įrodyt ir tenka
įrodymo pagrindą pripažint neįrodomu.*
Dar daugiau (turint mintyje ir tai, kas parašyta viršuje), žiauriai svarbu čia ir tai, kad "kėdė yra kėdė" (arba c=c, kaip patogiau) yra vienas pamatinių ekvivalentumo/lygiavertiškumo atvaizdžių, o mąstymas prasideda per abejonę ir/ar klausimą (t.y. jau minėtu abejojimo principu, nes to, kuom tiki - nekvestionuoji).
Dar daugiau (turint mintyje ir tai, kas parašyta viršuje), žiauriai svarbu čia ir tai, kad "kėdė yra kėdė" (arba c=c, kaip patogiau) yra vienas pamatinių ekvivalentumo/lygiavertiškumo atvaizdžių, o mąstymas prasideda per abejonę ir/ar klausimą (t.y. jau minėtu abejojimo principu, nes to, kuom tiki - nekvestionuoji).
Štai,
pavyzdžiui, kad ir klausdamas "kodėl kėdė yra kėdė" arba "kas yra
kėdė" lendi į fraktalą, nes sulig kiekviena prielaida turi ją pačią
patikrinti kitomis prielaidomis, tada turi tikrinti tos prielaidos prielaidą,
tada tos prielaidos prielaidos prielaidą jas daugindamas (turbūt) iki
begalybės, išprotėjant tuo, kad mąstymas nesibaigtų ir mintyje reikėtų išlaikyt
(ir susiet) daugybę dalykų.**
Tokį
fraktalavavimą, kaip aš sau mintyse vadinu, kartais labai galima pastebėt
visokiuose diskusijų forumuose - žmonės pradeda aiškintis vieną problemą,
išsegmentuoja ją, aiškinasi įvairias jos veikimo sąlygas iš įvairių rakursų,
tada aiškinasi ar vienoks ar kitoks rakursas korektiškas, ar šita sąlygos
sąlygos sąlyga šiai sąlygai teisinga ir, tam tikra prasme, atitoldami nuo
pradinės sąlygos ją tikslina tol, kol tiesiog pavargsta, nebesusigaudo toje
daugybėje sąlygų. Arba juk būna, kad su draugais pradedi diskutuoti apie
kojinių spalvą, o (ne)baigi kažkuriame fraktalo mastelyje besiaiškindamas kaip
žybčioja smegenys ar, dar toliau, - kokia vyšnios žiedo sandara ir t.t., nors taigi ieškai "teisingiausios
teisybės" apie kojinių spalvą, kad ją kur.
Galit
paklaust kame aš mąstyme matau fraktalo atsikartojimą, jei visos
mintys/prielaidos yra skirtingos. Tai atsakau virtualiems ponams, kad manau jog rekursinis procesas, kai kas
žingsnį taikome tas pačias taisykles, o kiekvieno žingsnio pabaiga yra kito
žingsnio pradžia yra pats mąstymo kaip proceso būdas per tai, kaip veikia mūsų
smegenys ir kokioje aplinkoje jos yra (visa tie dėsniai/chemija ir per lėtai kintanti fizinė aplinka, nes
juk negalime mąstyti ne kaip žemiečiai ir esame to suriboti).
Kodėl
būtent Mandelbroto aibė, o ne Koch snaigė ar Sierpinskio nėrinys? Todėl kad
Sierpinskio ir Koch fraktalai yra tikslios struktūros kopijos per begalybę mastelių, o Mandelbroto aibė yra apytikslė mastelio simetrija, kai struktūros
kartojasi, tačiau tiek pat tiksliai niekad (čia irgi dėl kitimo).
Taigi,
galvojant šitaip, man gyvent lengviau, nes aš matau, kad negaliu surasti
"tobulo" atsakymo į bet kokį klausimą. Galiu tikslinti/gryninti jį,
bet tobulo atrasti negaliu. Jei surasčiau jį tobulą, tai turbūt juo atrasčiau
Visatą paaiškinančią teoriją: ) Kitaip tariant, pripažįstu tikimybę, kad mano
kažkuriuo laiko momentu teisingas atsakymas yra neteisingas. ***
Va, maždaug šitaip.
Ir jei kas nors kada nors paaiškins man, kodėl šis modelis šūdovas taip, kad ir aš suprasčiau, gaus padėką ir gal dar, ponui/poniai pageidaujant, Rafaelų dėželę. Arba dar, jei kas nors kadanors mestels man šaltinį, kur gal rašoma apie šitai (nes, jaučiu, kad ne pirmoji čia viską šitaip susiejus būsiu), tai irgi bus džiaugsmas, auksas ir deimantai. Šitaip čia todėl, kad nei filosofijos, nei matematikos nesimokiau neprofaniškai, tai man būtų naudinga, kad kas nors paaiškintų dalykus geriau.
*aš, būdama ateistinių pažiūrų sakau, kad jei jau pripažįstu dalykų priežastingumą kaip būtiną jų sąvybę,
tai galiu sakyt, kad įrodymo pagrindą galima įrodyti, tačiau, ryšium su tuo,
kad jis yra labai sudėtingas ir sudėtingas kompleksiškai, tai šito žmogiškom ir ribotom
smegenim padaryt (kol kas?) neįmanoma.
Ir esminga
čia tai, kad nepaisant to, kad stabilios tiesos surast neįmanoma, tai
nereiškia, kad jos nereikia siekt. Nors Visatai bet koks teiginys gali
būti tikslus kaip Šriodingerio katės būsena, tačiau norint apie kažką
susikalbėti šitaip būtų neefektyvu. Kažkuriuo laiko momentu, sprendimas gali
būti bent optimaliausias jo sąlygoje. Todėl reikia siekt daugiausiai žinot apie viską.
**Taip, neina
surinkti visų prielaidų, nes jų tikrinimas mąstyme nesibaigia ir, man atrodo,
kad kaip tik šiam sustabdymui reikia pajungti valią ar kažką, kažkokį
savisaugos mechanizmą būtent ir liepiantį liautis mąstyti tam, kad
neišprotėtum/nemirtum. Panašiai kaip saugiklis iššoka tam, kad viršįtampiu
elektros instaliacijos nesudegintumėm.
*** Pavyzdžiui, dėl to vengiu naudoti itin tikslų skaitinį vertinimą per “abstraktiems” duomenims. O jei jau prisieina vertint, tai niekad neduodu 10/10, nes, netgi paisant stabilaus vertinimo nestabilumą nestabiliems dalykams, tai aukščiausias/tobuliausias vertinimas yra nuodėmė. Apskritai, neatsakingas vertinimas yra negerai.
Aukščiausiais mano įvertinimas kažkam, berods, buvo 8. Kai gulėsiu mirties patale, tai paskutinę gyvenimo akimirką, čiuju, gal net išstenėčiau kažkam 9. O gal ir ne.
*** Pavyzdžiui, dėl to vengiu naudoti itin tikslų skaitinį vertinimą per “abstraktiems” duomenims. O jei jau prisieina vertint, tai niekad neduodu 10/10, nes, netgi paisant stabilaus vertinimo nestabilumą nestabiliems dalykams, tai aukščiausias/tobuliausias vertinimas yra nuodėmė. Apskritai, neatsakingas vertinimas yra negerai.
Aukščiausiais mano įvertinimas kažkam, berods, buvo 8. Kai gulėsiu mirties patale, tai paskutinę gyvenimo akimirką, čiuju, gal net išstenėčiau kažkam 9. O gal ir ne.