Mąstymas kaip Mandelbroto aibė

Aš, pavyzdžiui, mąstymą įsivaizduoju kaip Mandelbroto aibę. Ir įsivaizduoju šitaip todėl, nes tam, kad geriau suprasčiau kaip veikia dalykai, stengiuosi išskaidyt jų veikimo mechanizmą ar/ir priskirt jiems kokį nors modeliuką, nes man taip yra aiškiau/patogiau. 

Kadangi daugelį draugų jau užknisau, tai dabar pasistengsiu gerbiamiems 0,2 skaitytojo per dieną paaiškinti, kodėl aš štai šitaip galvoju:

BEHOLD!

Sakau, kad kai nestabilumas yra nuolatinė visko būsena, tai stabilumas yra regresas. Va, turbūt daugelis yra girdėję apie Descartes'o visuotinio abejojimo principą (jis tą garsųjį "mąstau, vadinasi esu" ir išvedė iš "abejoju, vadinasi mąstau", kuris ir padėjo pagrindą modernaus žmogaus kritinio proto koncepcijai). Anot Descartes, visas pažinimas yra hipotetiškas, o jį sudarantys teiginiai gali būti teisingi, tačiau iš principo jie visuomet gali būti peržiūrimi - patikslinami - paneigiami ir jų gali būti atsisakyta (kažkada Žemė buvo plokščia - kažkada Žemė buvo Visatos centras - kažkada Saulė sukosi apie Žemę – pavyzdžiai aiškūs kaip raudonos medžiagos raudonis raudoną matančiam žmogui).

Vėliau toks Pierce'as (pagal tą patį suabejojimo - patikslinimo principą, žinoma) "suabejojo" šituo Descartes'o principu teigdamas, kad kiekvienas teorinis mąstymas remiasi pradiniu samprotavimo teiginiu, tam tikrom prielaidom, kurios kaip ir laikomos teisingomis (nes jomis paremi išvadą), tačiau jų neįmanoma įrodyt ir tenka įrodymo pagrindą pripažint neįrodomu.*

Dar daugiau (turint mintyje ir tai, kas parašyta viršuje), žiauriai svarbu čia ir tai, kad "kėdė yra kėdė" (arba c=c, kaip patogiau) yra vienas pamatinių ekvivalentumo/lygiavertiškumo atvaizdžių, o mąstymas prasideda per abejonę ir/ar klausimą (t.y. jau minėtu abejojimo principu, nes to,  kuom tiki - nekvestionuoji).

Štai, pavyzdžiui, kad ir klausdamas "kodėl kėdė yra kėdė" arba "kas yra kėdė" lendi į fraktalą, nes sulig kiekviena prielaida turi ją pačią patikrinti kitomis prielaidomis, tada turi tikrinti tos prielaidos prielaidą, tada tos prielaidos prielaidos prielaidą jas daugindamas (turbūt) iki begalybės, išprotėjant tuo, kad mąstymas nesibaigtų ir mintyje reikėtų išlaikyt (ir susiet) daugybę dalykų.**

Tokį fraktalavavimą, kaip aš sau mintyse vadinu, kartais labai galima pastebėt visokiuose diskusijų forumuose - žmonės pradeda aiškintis vieną problemą, išsegmentuoja ją, aiškinasi įvairias jos veikimo sąlygas iš įvairių rakursų, tada aiškinasi ar vienoks ar kitoks rakursas korektiškas, ar šita sąlygos sąlygos sąlyga šiai sąlygai teisinga ir, tam tikra prasme, atitoldami nuo pradinės sąlygos ją tikslina tol, kol tiesiog pavargsta, nebesusigaudo toje daugybėje sąlygų. Arba juk būna, kad su draugais pradedi diskutuoti apie kojinių spalvą, o (ne)baigi kažkuriame fraktalo mastelyje besiaiškindamas kaip žybčioja smegenys ar, dar toliau, - kokia vyšnios žiedo sandara ir t.t., nors taigi ieškai "teisingiausios teisybės" apie kojinių spalvą, kad ją kur.

Galit paklaust kame aš mąstyme matau fraktalo atsikartojimą, jei visos mintys/prielaidos yra skirtingos. Tai atsakau virtualiems ponams, kad manau jog rekursinis procesas, kai kas žingsnį taikome tas pačias taisykles, o kiekvieno žingsnio pabaiga yra kito žingsnio pradžia yra pats mąstymo kaip proceso būdas per tai, kaip veikia mūsų smegenys ir kokioje aplinkoje jos yra (visa tie dėsniai/chemija ir per lėtai kintanti fizinė aplinka, nes juk negalime mąstyti ne kaip žemiečiai ir esame to suriboti).

Kodėl būtent Mandelbroto aibė, o ne Koch snaigė ar Sierpinskio nėrinys? Todėl kad Sierpinskio ir Koch fraktalai yra tikslios struktūros kopijos per begalybę mastelių, o Mandelbroto aibė yra apytikslė mastelio simetrija, kai struktūros kartojasi, tačiau tiek pat tiksliai niekad (čia irgi dėl kitimo). 

Taigi, galvojant šitaip, man gyvent lengviau, nes aš matau, kad negaliu surasti "tobulo" atsakymo į bet kokį klausimą. Galiu tikslinti/gryninti jį, bet tobulo atrasti negaliu. Jei surasčiau jį tobulą, tai turbūt juo atrasčiau Visatą paaiškinančią teoriją: ) Kitaip tariant, pripažįstu tikimybę, kad mano kažkuriuo laiko momentu teisingas atsakymas yra neteisingas. ***

Va, maždaug šitaip.

Ir jei kas nors kada nors paaiškins man, kodėl šis modelis šūdovas taip, kad ir aš suprasčiau, gaus padėką ir gal dar, ponui/poniai pageidaujant, Rafaelų dėželę. Arba dar, jei kas nors kadanors mestels man šaltinį, kur gal rašoma apie šitai (nes, jaučiu, kad ne pirmoji čia viską šitaip susiejus būsiu), tai irgi bus džiaugsmas, auksas ir deimantai.  Šitaip čia todėl, kad nei filosofijos, nei matematikos nesimokiau neprofaniškai, tai man būtų naudinga, kad kas nors paaiškintų dalykus geriau.

*aš, būdama ateistinių pažiūrų sakau, kad jei jau pripažįstu dalykų priežastingumą kaip būtiną jų sąvybę, tai galiu sakyt, kad įrodymo pagrindą galima įrodyti, tačiau, ryšium su tuo, kad jis yra labai sudėtingas ir sudėtingas kompleksiškai, tai šito žmogiškom ir ribotom smegenim padaryt (kol kas?) neįmanoma. 

Ir esminga čia tai, kad nepaisant to, kad stabilios tiesos surast neįmanoma, tai nereiškia, kad jos nereikia siekt. Nors Visatai bet koks teiginys gali būti tikslus kaip Šriodingerio katės būsena, tačiau norint apie kažką susikalbėti šitaip būtų neefektyvu. Kažkuriuo laiko momentu, sprendimas gali būti bent optimaliausias jo sąlygoje. Todėl reikia siekt daugiausiai žinot apie viską.

**Taip, neina surinkti visų prielaidų, nes jų tikrinimas mąstyme nesibaigia ir, man atrodo, kad kaip tik šiam sustabdymui reikia pajungti valią ar kažką, kažkokį savisaugos mechanizmą būtent ir liepiantį liautis mąstyti tam, kad neišprotėtum/nemirtum. Panašiai kaip saugiklis iššoka tam, kad viršįtampiu elektros instaliacijos nesudegintumėm.

*** Pavyzdžiui, dėl to vengiu naudoti itin tikslų skaitinį vertinimą per “abstraktiems” duomenims. O jei jau prisieina vertint, tai niekad neduodu 10/10, nes, netgi paisant stabilaus vertinimo nestabilumą nestabiliems dalykams, tai aukščiausias/tobuliausias vertinimas yra nuodėmė. Apskritai, neatsakingas vertinimas yra negerai.
Aukščiausiais mano įvertinimas kažkam, berods, buvo 8. Kai gulėsiu mirties patale, tai paskutinę gyvenimo akimirką, čiuju, gal net išstenėčiau kažkam 9. O gal ir ne.

Black Shape Of Nexus - VIIIe

Kažkam miestas gali pasirodyti šlykštus. Žmonės sako, kad mieste yra didelė žmonių ar/ir šiukšlių koncentracija. Smirda. Daug triukšmo. Būna, kad praskipini porą senų supuvusių trūlų tam kad įsėstum į naują, o sulaukus naujesnio vis tiek įsėdi į bomžą.

Oras šlykštus ir ne į sveikatą, o pilkame rudenio ir gelžbetonio fone senės su terbom, kekšės su vaginom, alchašai pagirių ir niūchos rėžime, urlaganas, šiaip žmogus turbūt į darbą ir aš surūgusiu sniukiu stovintys stotelėje pramonės vidury retam įpūstų norą linksmai sutrepsėjus kojom sudainuoti džiaugsmingą odę – „O, mieste, tu džiaugsmo šaltini!”. 

Juk visaip būna. Ir kai miesto mūrai +  visokie rūpesčiai + egzistencinės lomkės kurį laiką žmogui įšauna tuštumą ir gaidį, tai žmonės visaip su tuo kosminiu vienišumu ir kovoja. Jeigu neina štai taip sugalvoti kuo užimti galvą, tai žmonės būna neišveria ir bent vienam penktadieniui prageria galvą.

(Tada jie sprogsta, išsitaško ir sako, - kas išdrįs paneigti malonumą su draugais liuobti ir linksmai šlitiniuoti iš vieno baro į kitą? Kas paneigs, kad mieste durnelių ir įdomybių koncentracija yra didesnė, tai visuomet surasi iš ko ir su kuom pasijuokti? Kas paneigs žmonių stebėjimo džiaugsmą? Kas paneigs apleistų pastatų įdomumą, policijos smagumą ir tokius nuostabius nuotykių ir įdomybių šaltinius, kaip kad visparinis kebabų kioskas ar viešasis transportas?)

Black Shape of Nexus man yra štai tokio miesto muzika. Jų kosminis sunkumas yra betonas, asfaltas ir purvas. Jokio epiško powerio, Halfordiško teatro ir ronkenrolo. Nesijauti pakilėtai, nesinori miškų ar blekovų pelkių, o metalovos gaivališkos energijos prūdų irgi arti nulio.

Nusitašęs ir pavargęs B.SON šmotas spaudžia prie žemės, nes jie - grubūs ir rupūs – ir ne taip, kaip šventoji lietuviška duona ar suskirdusios kaimo senelio rankos, o kažkaip miesčioniškai/urbanizuotai. Kai urzgiantis fūzas transformuojasi į supuvusio trūlo urzgesį, bosas į klausytojo tuštumą įbanguoja šiurpulius lyg praskrendančio lėktuvo vibracija, o gelžbetonio sunkumas atsiliepia kaip retas būbnų daužymas, tai ir klausaisi muzikos kaip tarp miesto mūrų užspaustas (nors analogija čia ir trivali -  gabalas aiškiai didesnis už žodžius, kuriuos jam prilipinau).  

Toks slegiantis būna miestas, toks man ir Black Shape Of Nexus  - VIIIE gabalas.

Parazitai keliaus į shit list

Ir nė kiek nėra gaila, kad pirmo įrašo turinys bus graudžios ašaros ir dantų griežimas. Blogai ir nenaudinga man, kad chamo skūros aprašomuoju atveju neturiu, tačiau sakiau ir (viliuosi jog) sakysiu – akademinis nesąžiningumas yra šūdas. Ir kodėl apie tai rašau dabar, nepraėjus nė metams po baigtų studijų? Ogi todėl, kad širdis šiandien kunkuliuoja pykčiu - gavau pasiūlymą parašyt kažkam kursinį už pusę štukės.
 

Neslėpsiu, mokykloje teko ir atsipylinėti klasiokų namų darbus, ir kiti juos atsipylinėjo nuo manęs. Man dėl to gėda. Nesvarbu, kad esi nesubrendęs pienius ar kad visi daro x; vieną svarbų dalyką, deja, supratau tik vyresnėse klasėse – jeigu visi elgiasi vienaip, labai tikėtina, kad privalu elgtis kitaip. Ir ne tik todėl, kad opozicijos reikia om om om burbuliuojančiai Visatai, bet todėl, kad eiti su banda paprastai yra pirmasis ženklas, kad pasirinkai neteisingai. 

Taigi, jei mokyklą aš, yfhbgvbhnj, suvokiau labiau kaip maišto, šėtono woršipinimo, pramogų ir trolinimo įstaigą, tai universitetas man buvo pagarbinta žinių šventovė. Vieta, kurioje žinių turinį pasirinkau aš; vieta, kurioje mokausi iš geriausių ir su geriausiais - tais, kurie yra suinteresuoti įgyti žinių, o ne malti varškę. 
(Ir simptomiškai labai arti tiesos, kodėl man reikia kitų žmonių smegenų, pataikė M. Marleau - Ponty: „Tikras pokalbis leidžia man pasiekti mintis, kurios man visiškai nepažįstamos, kurioms aš nebuvau pasiruošęs, ir kartais aš jaučiu, kad pašnekovas seka mane man pačiam einant nežinomu keliu ir mano kalbėjimas, pažadintas kito, rengiasi nutiesti kelią man pačiam.”)
 
 

Daug kalbama ir apie studijų kokybę, ir apie reformas. Tačiau išmokymo efektyvumas priklauso nuo visų jį veikiančių pusių - ne tik nuo „mokinančiojo“, bet ir nuo „besimokančiojo“.

Pirma, bliovimas ir skundai, kad krūvis per didelis, krūvis per mažas (deja, šituo skundžiamasi retai), tai lektorius nekompetentingas, tai BBD, tai anksti į paskaitas keltis yra efektyvus lyg ligoto vaikučio nuotraukos pašerinimas facebook‘e, norint kad vaikutis pasveiktų (ir nereiktų painioti skundo ir kritikos, skundas yra bevertis verkšlenimas, o kritika yra vertybė).

Antra, sistemos veikimo modelis (pabrėžiu - ne turinys, o modelis) yra gan puikus kol nesusiduria su realybe. Tarkime, mūsų kursui 50 studentukų suteikinėjamas vienodas kiekis žinių. Ir nors visi turi skirtingus tų žinių apdorojimo aparatus, tačiau ryšium su tuo, kad niekas informacijos neriboja*, tai gali pasiekt geresnių rezultatų paprasčiausiai nesitenkindamas vidutiniu informacijos kiekiu, kurį gauna visi (tai yra viena iš priežasčių kodėl manau, jog universitetas ne visiems yra būtinas, o kartais ir žalingas). Modeliukas veiktų nuostabiausiu Darvinistiniu principu – viršūnėje yra stipriausieji. 

Trečia, skundai dėl sistemos prasto veikimo yra pačių sistemą apgaudinėjančių bug'ų kaltė. Kitaip tariant, labiausiai šūdova sistema skundžiasi tie, kurie neturi savybių ir sugebėjimų ją aptarnauti taip, kad ji būtų naši ir ėėėė „turėtų prasmę“ aptarnaudama juos pačius (aišku čia irgi būna visaip – sistemos nėra stabilios ir paprastai reikia palaikyti jų prisitaikymą prie naujų sąlygų nuosekliai ir atsargiai). Tad nusirašinėjimas/darbo pirkimas, teisinantis, neva 1.sistema yra bloga, todėl aš ją šitaip griaunu 2.visi taip daro 3. x yra šlykštus ir niekingas. 

Šitaip sistema neeliminuoja silpniausių ir šitoks sistemos griovimas yra ne jos tobulinimas griaunant, o paprasčiausiai siekis išnešti sveiką šikną, nepaisant, kad šiuo veiksmu tuo pačiu sudirbamas ir sistemos naudingumo koeficientas.
 

Štai keli (iš daugybės) atvejai, su kuriais susidūriau asmeniškai:
1. Įžūlumo viršūnė, kuomet iš kursiokės aš ir dar keliolika kursiokų gavome laišką su „pasiūlymu“. Labiausiai nuvylė tai, kad didžioji dauguma jų į šitai sureagavo ne kaip į nusikaltimą, o kaip į „pagalbą žmogui“. Štai, grožėkitės -

P.S. potencialus darbo pardavėjas darbo nebepardavė ir net neėme mano siūlyto bilieto į koncą (pinigo tuomet neturėjau, tai tas bilietas buvo vienintelis dalykas, kurį pasiūlyt tuo metu galėjau. Ir sutinku, kad šis mano gestas buvo gan desperatiškas). Taip pat parašiau tai mergai, norėjusiai pirkti darbą. Mandagi ir maloni, tačiau jos argumentai – niekiniai.
 

2. Komunistė Rita atėjo studijuoti, nes svilo sėdynė dėl jos darbo vietos. Visus keturis metus skundėsi kaip sunku, klausinėjo ar negaliu už pinigą jai parašyti darbą ir įžūliai nusirašinėjo atsiskaitymų metu. 
Ritai – 43 metai.
Tai vienas iš atvejų, kai valstybinėje įstaigoje dirbančiam žmogui neturinčiam jo darbą atitinkančio mokslo baigimo diplomo, reikėjo jį gauti. Jie mano, kad jų išdirbti metai ir patirtys toje darbo vietoje puikiai atstoja jiems tą diplomą ir jie nekliudomi turėtų dirbti toliau. Tačiau, bent Ritos pavyzdys man rodė, kad šita nuostata jos atvejui yra netinkama, nes žmonės, kurie liaujasi siekti žinių labai sėkmingai savo profesinėje (ir netik) veikloje ir stovi vietoje. 
Rita sustojo prieš (dvi?)dešimtmetį, nebegalėdama inspiruotis nei iš istorinių (nes nesiekė), nei naujų žinių ir metodikų (nes nesiekia). Viskas ką ji turi yra tik tai, ką susigraibo iš "gyvenimo" (lol), kaip ir kiti profanai. 
Ilgai neturėjau drąsos atsakyti jai taip, kaip norėjosi. Tik po paskutinio egzo pasakiau jai, kad žiaukčiojau už visus tuos nusirašinėjus ir, kad nežinau kaip ten į akademinį sąžiningumą žiūrėjo sovietmečiu, bet man buvo šlykštu ir ji nėra verta diplomo.
 

3. Ką atsakiau šiandieniam nevykėliui? Dar nieko. Nusiųsiu nuorodą į šį įrašą. 


*čia vienas iš tų nuostabių atradimų apie žmones, kurie topteli netikėtai, tačiau juos nuolat nešiojiesi idant serotonino kiekį palaikytum - žmonės turi, neaišku ar sąmoningą, tačiau nuostabią savybę "tobulinti pasaulį" per norą dalintis savo patirtimi/žiniomis ir atradimais. Skirtingai nei tamsus, akmens amžiaus urodas, slepiantis tai ką sužinojo ir bijantis, kad jo informaciją panaudos prieš jį, o atradimą atims ir su kuoka užmuš betkas automatiškai tampantis konkurentu, tai modernus žmogus drąsiai dalinasi informacija, rizikuodamas savo sampratos/koncepcijos stabilumu savo galvoje ir tikrindamas ją per kitų žmonių mintis. Ir (ne)svarbu, kad jo mintys galbūt yra klaidingos (kitame pasaulyje (Giodelis?) jos jau yra klaidingos ar/ir pasenusios), kai siekis yra geras ir gražus. Mąstantys žmonės yra neišsenkantys malonumų generatoriai. Tai yra nuostabu. 

 
Papildau (2012-04-03): vakar delfi.lt perskaičiau interviu su diplominiais darbais prekiaujančios įmonės vadovu. Įsiutino, tad atreagavau į jį viešu pykčio priepuoliu štai šitaip.