Mąstymas kaip Mandelbroto aibė

Aš, pavyzdžiui, mąstymą įsivaizduoju kaip Mandelbroto aibę. Ir įsivaizduoju šitaip todėl, nes tam, kad geriau suprasčiau kaip veikia dalykai, stengiuosi išskaidyt jų veikimo mechanizmą ar/ir priskirt jiems kokį nors modeliuką, nes man taip yra aiškiau/patogiau. 

Kadangi daugelį draugų jau užknisau, tai dabar pasistengsiu gerbiamiems 0,2 skaitytojo per dieną paaiškinti, kodėl aš štai šitaip galvoju:

BEHOLD!

Sakau, kad kai nestabilumas yra nuolatinė visko būsena, tai stabilumas yra regresas. Va, turbūt daugelis yra girdėję apie Descartes'o visuotinio abejojimo principą (jis tą garsųjį "mąstau, vadinasi esu" ir išvedė iš "abejoju, vadinasi mąstau", kuris ir padėjo pagrindą modernaus žmogaus kritinio proto koncepcijai). Anot Descartes, visas pažinimas yra hipotetiškas, o jį sudarantys teiginiai gali būti teisingi, tačiau iš principo jie visuomet gali būti peržiūrimi - patikslinami - paneigiami ir jų gali būti atsisakyta (kažkada Žemė buvo plokščia - kažkada Žemė buvo Visatos centras - kažkada Saulė sukosi apie Žemę – pavyzdžiai aiškūs kaip raudonos medžiagos raudonis raudoną matančiam žmogui).

Vėliau toks Pierce'as (pagal tą patį suabejojimo - patikslinimo principą, žinoma) "suabejojo" šituo Descartes'o principu teigdamas, kad kiekvienas teorinis mąstymas remiasi pradiniu samprotavimo teiginiu, tam tikrom prielaidom, kurios kaip ir laikomos teisingomis (nes jomis paremi išvadą), tačiau jų neįmanoma įrodyt ir tenka įrodymo pagrindą pripažint neįrodomu.*

Dar daugiau (turint mintyje ir tai, kas parašyta viršuje), žiauriai svarbu čia ir tai, kad "kėdė yra kėdė" (arba c=c, kaip patogiau) yra vienas pamatinių ekvivalentumo/lygiavertiškumo atvaizdžių, o mąstymas prasideda per abejonę ir/ar klausimą (t.y. jau minėtu abejojimo principu, nes to,  kuom tiki - nekvestionuoji).

Štai, pavyzdžiui, kad ir klausdamas "kodėl kėdė yra kėdė" arba "kas yra kėdė" lendi į fraktalą, nes sulig kiekviena prielaida turi ją pačią patikrinti kitomis prielaidomis, tada turi tikrinti tos prielaidos prielaidą, tada tos prielaidos prielaidos prielaidą jas daugindamas (turbūt) iki begalybės, išprotėjant tuo, kad mąstymas nesibaigtų ir mintyje reikėtų išlaikyt (ir susiet) daugybę dalykų.**

Tokį fraktalavavimą, kaip aš sau mintyse vadinu, kartais labai galima pastebėt visokiuose diskusijų forumuose - žmonės pradeda aiškintis vieną problemą, išsegmentuoja ją, aiškinasi įvairias jos veikimo sąlygas iš įvairių rakursų, tada aiškinasi ar vienoks ar kitoks rakursas korektiškas, ar šita sąlygos sąlygos sąlyga šiai sąlygai teisinga ir, tam tikra prasme, atitoldami nuo pradinės sąlygos ją tikslina tol, kol tiesiog pavargsta, nebesusigaudo toje daugybėje sąlygų. Arba juk būna, kad su draugais pradedi diskutuoti apie kojinių spalvą, o (ne)baigi kažkuriame fraktalo mastelyje besiaiškindamas kaip žybčioja smegenys ar, dar toliau, - kokia vyšnios žiedo sandara ir t.t., nors taigi ieškai "teisingiausios teisybės" apie kojinių spalvą, kad ją kur.

Galit paklaust kame aš mąstyme matau fraktalo atsikartojimą, jei visos mintys/prielaidos yra skirtingos. Tai atsakau virtualiems ponams, kad manau jog rekursinis procesas, kai kas žingsnį taikome tas pačias taisykles, o kiekvieno žingsnio pabaiga yra kito žingsnio pradžia yra pats mąstymo kaip proceso būdas per tai, kaip veikia mūsų smegenys ir kokioje aplinkoje jos yra (visa tie dėsniai/chemija ir per lėtai kintanti fizinė aplinka, nes juk negalime mąstyti ne kaip žemiečiai ir esame to suriboti).

Kodėl būtent Mandelbroto aibė, o ne Koch snaigė ar Sierpinskio nėrinys? Todėl kad Sierpinskio ir Koch fraktalai yra tikslios struktūros kopijos per begalybę mastelių, o Mandelbroto aibė yra apytikslė mastelio simetrija, kai struktūros kartojasi, tačiau tiek pat tiksliai niekad (čia irgi dėl kitimo). 

Taigi, galvojant šitaip, man gyvent lengviau, nes aš matau, kad negaliu surasti "tobulo" atsakymo į bet kokį klausimą. Galiu tikslinti/gryninti jį, bet tobulo atrasti negaliu. Jei surasčiau jį tobulą, tai turbūt juo atrasčiau Visatą paaiškinančią teoriją: ) Kitaip tariant, pripažįstu tikimybę, kad mano kažkuriuo laiko momentu teisingas atsakymas yra neteisingas. ***

Va, maždaug šitaip.

Ir jei kas nors kada nors paaiškins man, kodėl šis modelis šūdovas taip, kad ir aš suprasčiau, gaus padėką ir gal dar, ponui/poniai pageidaujant, Rafaelų dėželę. Arba dar, jei kas nors kadanors mestels man šaltinį, kur gal rašoma apie šitai (nes, jaučiu, kad ne pirmoji čia viską šitaip susiejus būsiu), tai irgi bus džiaugsmas, auksas ir deimantai.  Šitaip čia todėl, kad nei filosofijos, nei matematikos nesimokiau neprofaniškai, tai man būtų naudinga, kad kas nors paaiškintų dalykus geriau.

*aš, būdama ateistinių pažiūrų sakau, kad jei jau pripažįstu dalykų priežastingumą kaip būtiną jų sąvybę, tai galiu sakyt, kad įrodymo pagrindą galima įrodyti, tačiau, ryšium su tuo, kad jis yra labai sudėtingas ir sudėtingas kompleksiškai, tai šito žmogiškom ir ribotom smegenim padaryt (kol kas?) neįmanoma. 

Ir esminga čia tai, kad nepaisant to, kad stabilios tiesos surast neįmanoma, tai nereiškia, kad jos nereikia siekt. Nors Visatai bet koks teiginys gali būti tikslus kaip Šriodingerio katės būsena, tačiau norint apie kažką susikalbėti šitaip būtų neefektyvu. Kažkuriuo laiko momentu, sprendimas gali būti bent optimaliausias jo sąlygoje. Todėl reikia siekt daugiausiai žinot apie viską.

**Taip, neina surinkti visų prielaidų, nes jų tikrinimas mąstyme nesibaigia ir, man atrodo, kad kaip tik šiam sustabdymui reikia pajungti valią ar kažką, kažkokį savisaugos mechanizmą būtent ir liepiantį liautis mąstyti tam, kad neišprotėtum/nemirtum. Panašiai kaip saugiklis iššoka tam, kad viršįtampiu elektros instaliacijos nesudegintumėm.

*** Pavyzdžiui, dėl to vengiu naudoti itin tikslų skaitinį vertinimą per “abstraktiems” duomenims. O jei jau prisieina vertint, tai niekad neduodu 10/10, nes, netgi paisant stabilaus vertinimo nestabilumą nestabiliems dalykams, tai aukščiausias/tobuliausias vertinimas yra nuodėmė. Apskritai, neatsakingas vertinimas yra negerai.
Aukščiausiais mano įvertinimas kažkam, berods, buvo 8. Kai gulėsiu mirties patale, tai paskutinę gyvenimo akimirką, čiuju, gal net išstenėčiau kažkam 9. O gal ir ne.